Kartą ši istorija buvo viešai pasakota Aleksejaus, kitą kartą – Nikolajaus vardu. Tiesa, ir pirmą, ir antrą kartą vardai buvo išgalvoti. Bet istorija – tikra. Maža to, aš ne tik žinau tikrąjį šio žmogaus vardą, bet ir iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad istorija tikrai nėra pramanas.
Prisipažinsiu, kai kilo mintis kartu su LRT.lt pradėti rašinių ciklą „20 Putino metų“ apie tai, kaip ir kada iš tiesų Rusijoje susikūrė Vladimiro Putino režimas ir kas jis yra, galvojau, kad natūraliausia būtų pradėti nuo šios istorijos, bet iš karto supratau, kad pradėti nuo jos tiesiog negalima.
Negalima todėl, kad, perskaičius vien tik šią istoriją, net ir suprantantiems, kas yra ir kaip veikia ne tik Rusija, bet ir KGB, pirmoji reakcija tikriausiai būtų, kad visa tai – fantazijos. Ar tiesiog sąmokslo teorija. Kai 2001 m. pirmą kartą tai perskaičiau, prisipažinsiu – ne viskuo galėjau patikėti ir aš pats.
Tačiau dabar, po beveik 20 metų mano paties šia kryptimi tęsiamų V. Putino režimo tyrimų, esu įsitikinęs, kad suprasti, kas iš tiesų yra ir kaip veikia šis režimas, be šios istorijos neįmanoma taip pat, kaip ir be ankstesniuose šio ciklo rašiniuose jau minėtų dokumentų, viešų liudininkų parodymų bei kitaip paaiškėjusių faktų ir aplinkybių.
O, kai mano minimus dokumentus, liudininkų parodymus, faktus ir aplinkybes jau žino šio ciklo skaitytojai, manau, pats metas pristatyti ir „slaptojo agento išpažintį“.
Tiesa, aš pats šio asmeninę istoriją viešai papasakojusio asmens „slaptuoju agentu“ nevadinčiau, veikiau tai viena iš daugelio figūrų KGB šachmatų lentoje ar viena tikrai didelės KGB planų dėlionės detalė. Nes istorija – net ir ne apie Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą. Bent jau ne apie tai – kaip ją dažniausiai įsivaizduojame.
Ši istorija apie tai, kaip iš tiesų buvo kuriamas V. Putino režimas, tiksliau, apie vieną konkrečią naujosios „blogio imperijos“ statinio pusę ir jo statybą. Vienam iš daugelio šio statinio kūrėjų iš tiesų buvo įteigta, kad jis bus tarsi slaptasis KGB agentas – tik veikiantis už organizacijos ribų.
Bet pradėkime nuo pradžių. 2001 m. balandį Rusijos laikraštyje „Novaja Gazeta“ (šis laikraštis iki šiol laikomas bent iš dalies opoziciniu režimui ir gana patikimu, o tuo metu buvo vienas daugiausia prisidėjusių demaskuojant režimo veiklą ir keliamas grėsmes) pasirodė vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo Jurijaus Ščekočichino (1999 m. jis buvo išrinktas ir į Valstybės Dūmą, ten užėmė Saugumo komiteto vadovo pavaduotojo postą) trijų rašinių serija.
Aleksejus Navalnas galimai apnuodijimo metu / Twitter nuotr.
Pirmiausia, ypač Aleksejaus Navalno apnuodijimo kontekste, turbūt reikia priminti, kad J. Ščekočichinas buvo bene pirmoji viešai žinoma V. Putino režimo pradėtos ištisos nuodijimų kampanijos auka. 2003 m. liepą jis mirė, ko gero, apnuodytas poloniu, kaip ir Aleksandras Litvinenka po trejų metų Londone.Tokia, nors ir galutinai neįrodyta, išvada daroma remiantis sutampančiais ligos simptomais ir kitomis aplinkybėmis. Pagrindinis skirtumas tarp šių nusikaltimų yra tas, kad A. Litvinenka mirė Londone, todėl ši žmogžudystė – visiškai ištirta. O J. Ščekočichinas mirė Maskvoje, kur, žinoma, valdžia padarė viską, kad nunuodijimas liktų bent jau neįrodytas. Be to, tuo metu niekas dar nežinojo, kad iš V. Putino režimo galima laukti ir tokių nuodijimų.
O prieš apnuodijimą J. Ščekočichinas tyrė gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje, Buinakske ir Volgodonske, kuriuos, kaip tikrai pagrįstai įtariama, surengė FSB, kad į valdžią atvestų V. Putiną.
Prieš šį V. Putino režimo galiausiai krauju nutildytą Visuomeninės komisijos tyrimą (prieš J. Ščechočichino nunuodijimą buvo nušautas dar vienas itin svarbus šios komisijos atstovas – taip pat Valstybės Dūmos deputatas Sergejus Jušenkovas, neslėpęs, kad jo turima informacija rodo, jog sprogimus surengė FSB – M. L.). J. Ščekočichinas daug prisidėjo prie įvairių kitų FSB nusikaltimų atskleidimo. Iki kol buvo nužudytas.
Tokia įžanga apie J. Ščekočichiną reikalinga tam, kad priminčiau, jog jis buvo net ne šiaip patikimas žurnalistas. Jis buvo ne vien žurnalistiniais šaltiniais galėjęs remtis tyrėjas. O kuo niekada nebuvo, tai sąmokslo teorijų šalininku ar skleidėju. Todėl net neabejotina, kad prieš skelbdamas jau minėtą trijų rašinių ciklą, jis tikrai tikrino informaciją, kurią vėliau paskelbė apie „slaptąjį agentą“, remdamasis jo paties išpažintimi.
Savo tęsiamo ciklo kontekste pirmiausia priminsiu minėtų trijų J. Ščekočichino rašinių pavadinimus, gerai atspindinčius, apie ką įspėti, remdamasis skelbiama informacija, norėjo autorius.
„Jie grįžta“, „Partijos auksas: rasta ir paslėpta“ bei „Jie grįžta-2“ – šie trys J. Ščekočichino rašinių pavadinimai tarsi simbolizuoja tai, ką iš tiesų svarbiausia žinoti, norint suprasti V. Putino režimo prigimtį bei susikūrimo istoriją. Kas yra „jie“, jau tikriausiai supratote. Tai – KGB.
Nuo savęs jau, ko gero, net nebeverta nieko pridurti. Reikia tiesiog cituoti Aleksejaus (taip J. Ščekočichinas vadino „slaptąjį agentą“) pasakojimą. O šio ciklo skaitytojai turi galimybę lyginti su informacija, kurią rado kituose serijos „20 Putino metų“ rašiniuose.
Rusijos nuodijimų istorija, tiesa, toli gražu nepillna. / versia.ru nuotr.
„Gimiau vienos iš specialiųjų tarnybų darbuotojo šeimoje. Mano tėvas buvo ir išlieka nenuilstantis savo šalies patriotas […], auklėjo mane asketiškumo ir laikymosi SSRS komunistinių idealų dvasia.
Baigęs mokslus, turėjau vykti į Afganistaną kaip vertėjas, tačiau buvo pradėtas kariuomenės išvedimas. Padedamas tėvo, buvau priimtas dirbti į vieną iš uždarų KGB struktūrų. 1990 m. įveikiau interviu etapą ir išlaikiau egzaminus į… (vienos iš uždarų mokymo įstaigų pavadinimas – čia ir toliau skliausteliuose paliksiu paties Jurijaus Ščechočichino apibūdinimus, nenorėdamas išduoti pašnekovo, informacijos tekste jis neskelbė, tik apibūdino – M. L.). Dėl nesuprantamų priežasčių oficialių rezultatų laukimas buvo atidėtas (kelioms savaitėms), aš labai jaudinausi…
Tuomet mane netikėtai susirado pulkininkas M. N. Su juo neformalioje aplinkoje kalbėjomės tik du kartus, pirmą kartą – apie tris valandas, antrą (po savaitės) – porą valandų.
Pirmojo pokalbio metu jis man papasakojo, kad padėtis šalyje tampa nepaprastai sudėtinga ir nenuspėjama tikriems mūsų Tėvynės patriotams. Grupė Komunistų partijos lyderių (buvo kalbama apie Gorbačiovą ir jo bendraminčius) vykdo susitaikėlišką su Vakarais politiką, daugeliu atžvilgių įgyvendina Vakarų valią, o tai gali turėti skaudžiausių padarinių visai SSRS. Vidaus politikoje vyrauja visiška sumaištis ir blaškymasis – į valdžią veržiasi visokiausi antivalstybininkai, nėra vienybės vadovaujant ne tik Komunistų partijai, bet net ir teisėsaugos institucijoms […].
Visa tai artimiausiu metu gali lemti perversmą, po kurio į valdžią ateis šalies priešai.
KGB yra priverstas į visa tai atsižvelgti, todėl kuriami nauji principai ir darbo formos…
Šiomis nepaprastomis sąlygomis tikri patriotai taikys išskirtines priemones, tarp jų – net ir darbą pogrindyje.
Pulkininkas sakė, kad daugelis man jau pažįstamų žmonių buvo tam pasirengę – tarp jų ir mano tėvas, ir daug pažįstamų karininkų iš centro, kuriame dirbau. Esą organizacinės pasipriešinimo SSRS vidaus priešams formos dar nėra galutinai apibrėžtos, bet vykdoma ištikimų Tėvynei žmonių atranka.
Todėl jis man pasiūlė nebeiti mokytis į specialų institutą, o grįžti į „civilinį“ gyvenimą – įsidarbinti perspektyvioje verslo pakraipos organizacijoje ir bendradarbiauti su jais – „patriotais“. Jie su manimi palaikys nuolatinį kontaktą, teiks paramą ir, jei reikės, saugos.
Iš manęs reikalaujama sąžiningumo, ištikimybės, nesavanaudiškumo ir visiško atsidavimo dirbant kartu. Konkrečiai, artimiausiu metu man buvo pavesta surinkti bet kokią informaciją apie mano kontaktus, ryšius, kurie gali būti naudingi „patriotų“ reikmėms, ir papasakoti apie juos mano kontaktiniam asmeniui. Man pasiūlė pagalvoti savaitę, buvo griežtai rekomenduota su niekuo nesitarti“, – jau vien ši „slaptojo agento“ pasakojimo pradžia, ko gero, gali priminti romaną apie šnipus, o ne realią istoriją, bet, kaip minėjau, istorija iš tiesų reali. Ir net padedanti daug atskleisti, kaip kūrėsi V. Putino režimas.
O toliau pasakojimas tapo tik dar labiau intriguojantis. Išsamiau besidomintiems tikrai rekomenduoju susirasti ir perskaityti visą minėtą J. Ščekočichino trijų rašinių ciklą, o aš, dabar jau vertindamas būtent šio savojo ciklo apie V. Putino Rusiją kontekstą, išrinkau aktualiausias ir galbūt daugiausia pasakančias citatas.
„Dirbdamas centre (minėta uždara KGB struktūra, kurioje dirbo Aleksejus, – M. L.), sutikau daugybę žmonių… Pastaruoju metu iš žiniasklaidos sužinau apie tuos, su kuriais ten susipažinau. Pavyzdžiui, buvau labai nustebęs, kai susidūriau su Juma Namangani (artimu bin Ladeno bendražygiu), visuomeninio politinio judėjimo „Eurazija“ politinės tarybos nariais Vladislavu Rajevskiu ir Piotru Suslovu, kriminaliniu autoritetu Antonu Malevskiu („Izmailovsko“ grupuotės lyderiu) ir daugeliu kitų.
Centre man taip pat teko dalyvauti slaptai pernešant ir sandėliuojant naujame objekte daugybę dėžių dokumentų iš ne vieno sunkvežimio. Vėliau mano prižiūrėtojai keletą kartų užsiminė, kad juose yra visi dokumentų rinkiniai (paimti iš oficialios KGB dokumentų saugyklos) apie visus „patriotų“ kadrus. Be kita ko, teigta, kad ten yra dokumentai (pateikiamas sąrašas žmonių, kurie labai garsūs Rusijoje – dabar žurnalistai, bankininkai, ministrai, pirmojo ešelono politikai… – J. Šč.).
(Organizacijos pavadinimas – J. Šč.) aš maždaug metus dirbau ekspertu, užsiėmiau eksportu ir importu… Užmezgiau asmeninius kontaktus įvairiose srityse – daugiausia atitinkamose valstybinėse įstaigose ir tarp Rusijos bei užsienio kompanijų. Po 3–4 mėn. prie manęs priėjo nežinomas asmuo, prisistatė kaip pulkininko M. I. draugas, majoras… Aš su juo pradėjau susitikinėti (pirmais metais – 3–4 susitikimai). Susitikimuose pasakodavau apie tai, kas aplink mane vyksta, apie visus savo pažįstamus, visus reikalus, kontaktus, charakterizavau pažįstamus. Mano kuratorius dėl kai kurių asmenų ir epizodų užduodavo papildomų klausimų, kartais duodavo nurodymus patikslinti kai kurias kelių pagrindinių kontaktų detales, kai kurių mano verslo pažįstamų ir kolegų ryšių pobūdį…
Į mano klausimus apie ateities perspektyvas jis atsakė, kad pageidautina, jog savarankiškai kurčiau ir įgyvendinčiau savo planus.
Aš pradėjau vykdyti savo sandorius per kelias draugiškas įmones ir tapau artimas garsiai žinomai firmai ir jos vadovui (po jo buvo nurodytas įmonės pavadinimas ir jos savininko pavardė – J. Šč.). Kuratorius iš pradžių domino viskas, kas susiję su… (įmonės pavadinimas – J. Šč.)…
1992 m. tapau vienu iš šešių šios bendrovės komercijos direktorių. Man buvo sukurta atskira įmonė. Pradėjau daug važinėti į užsienio komandiruotes – į Prancūziją, Olandiją, Austriją, Šveicariją… Netrukus prie manęs prisijungė naujas jau pulkininko laipsnį turintis kuratorius ir paprašė, kad paimčiau kelis „mūsų“ žmones, tarp jų – 9-osios KGB valdybos kapitoną (rezerve), kuris atliko mano saugos tarnybos vadovo, asmens sargybinio ir techninio ryšininko su „patriotais“ vaidmenį.
Tęsiau ankstesnius susitikimus su savo kuratoriais, bet jie tapo daug dažnesni (susitikdavome bent kartą per 7–10 dienų). Tada jie pradėjo iš manęs reikalauti, kad aš nuolat dalyčiausi pelnu „bendram tikslui“. Pradėjau jiems duoti po 5–10 tūkstančių dolerių per mėnesį.
1993 m. pradžioje pirmą kartą „aplankė“ banditai – sumušė, bandė pavogti iš Maskvos, reikalavo, kad sutikčiau su jų „stogu“ ir nuolat mokėčiau jiems pinigus. Kuratoriai pareiškė, kad, norint veiksmingai išspręsti problemą, geriausia būtų kreiptis į… (asmens vardas ir pavardė – J. Šč.), su kuriuo „netyčia“ susitikau poilsio namuose netoli Maskvos, kuriuos man buvo rekomendavę (kaip vėliau paaiškėjo, viską suorganizavo „patriotai“).
Rekomenduotasis problemų sprendėjas atvedė man „autoritetingą“ banditą su savo didele komanda, kuri pradėjo mane saugoti ir spręsti problemas su kitais užpuolikais. Aš jam taip pat turėjau mokėti (kelis tūkstančius dolerių per mėnesį).
Abu mano nauji „atsitiktiniai pažįstami“ nepaprastai domino mano kuratorius – visais įmanomais būdais jie skatino su jais artimai bendrauti. Ir aš tai dariau dirbdamas su jais pagal savo verslo specializaciją iki 1999 m. balandžio mėn. Nuo 1997 m. aš įsitikinau, kad abu šie žmonės buvo vadinamosios „milicijos“ grupuotės, su kuria tai konfliktavo, tai bendradarbiavo (retai) mano partneriai „patriotai“. Jie užsiėmė daugeliu savo pačių verslų – oro pervežimais, bankais, projektų finansavimu, ginklų prekyba Rusijoje ir užsienyje, pinigų plovimu, kazino, sandoriais su „Gazprom“ ir pan. Anot jų pačių, jų „stogai“ buvo S. (šiandien garsaus politiko pavardė – J. Šč.) komanda, vadovaujama jo paties, taip pat R. (vieno buvusio ministro pavardė – J. Šč.), tiesiogiai kuruojant jo padėjėjui O. (pavardė – J. Šč.).“
J. Ščechočichino trijų rašinių cikle yra ir daugiau įdomių detalių apie paties Aleksejaus patirtį net ir vykdant „politinius projektus“ – padedant valdžioje įsitvirtinti ir savo galią išlaikyti vienam tikrai labai gerai žinomam (pavardė viešuose tekstuose nėra atskleista, bet aš ją žinau, todėl galiu patvirtinti, kad tai vienas tuometinės Rusijos politinių lyderių – M. L.) asmeniui.
Kadangi būtent tas politinis lyderis po V. Putino atėjimo į valdžią ilgai savo įtakos jau nebeišlaikė, ko gero, metas pereiti prie bendresnių dalykų – prie Aleksejaus matymo (paremto asmenine patirtimi ir žiniomis), kas iš tiesų įvyko Rusijoje prieš ir po SSRS žlugimo.
Vladimiras Putinas ir Borisas Jelcinas / Tass nuotr.
„Iniciatyvinės Valstybės saugumo „patriotų“ grupės spontaniškai pradėjo formuotis dar iki SSRS žlugimo – 1989–1990 m., tada, kai daugybė „patriotiškai“ nusiteikusių darbuotojų KGB, sovietų armijoje, Vidaus reikalų ministerijoje ir kariniame-pramoniniame komplekse padarė karčią išvadą, kad viskas krypsta SSRS žlugimo linkme, o šalies komunistinė vadovybė padėties nebekontroliuoja.
Po 1991 m. pučo, kuriame daugelis Valstybės saugumo „patriotų“ dalyvavo tiesiogiai ar netiesiogiai (tačiau vėliau nė vienas žinomas GKČP narys neužėmė lyderių pozicijų neformaliose „patriotų“ bendruomenėse), pagrindinių „patriotų“ struktūrų tiek valstybės institucijų lygiu, tiek ir už jų ribų saviorganizacija ir perėjimas į gilų pogrindį iš esmės buvo baigtas per kelis mėnesius.
Tiek tikslingai, tiek spontaniškai už valstybės sistemos ribų kurtos grupės buvo „papildytos“ atsistatydinusiais militarizuotų valstybės struktūrų atstovais. Pasinaudodami saugumo sistemos chaosu, jie pradėjo sparčiai virsti įtakingomis organizacijomis, turinčiomis griežtą discipliną ir aiškią struktūrą, pritaikytą aktyviai ilgalaikei pogrindžio veiklai.
Keletas „patriotų“ ir jų statytinių pateko jau į pirmojo sušaukimo Rusijos Dūmą ir V. Černomyrdino vyriausybę.
Nuo 1993 m. spalio mėn. pastebimi pirmieji „patriotų“ bandymai daryti tiesioginę įtaką pagrindinių Rusijos politinių įvykių eigai. Tai buvo išreikšta moraline ir organizacine parama prieš Jelciną kovojusioms jėgoms (taip pat ir po jų pralaimėjimo).
Nuo 1995 m. „patriotai“ faktiškai įsitvirtino valdžioje keliuose Rusijos regionuose ir pradėjo siekti „negarbingo“ garsiausių „demokratų“, pavyzdžiui, Sobčiako, Sankt Peterburge, pasitraukimo iš politinės arenos. Tai buvo daroma aktyviai veikiant vietiniams „patriotams“ Putinui, Čerkesovui ir kitiems. „Patriotų“ pėdsaką galima atsekti ir išprovokuotuose kariniuose veiksmuose Čečėnijoje.
1996 m. įvykiams jau būdingas itin aktyvus „patriotų“ įsikišimas į aukščiausiojo lygio politiką: praktinė parama Koržakovo, Barsukovo ir Soskoveco klano ambicijoms ateiti į valdžią, Lebedžio įsiveržimas į aukščiausio lygio politiką, taip pat dalinis kandidato į prezidentus Ziuganovo finansavimas.
Dešimtys „patriotų“ ir jų statytinių pateko į antrojo šaukimo Dūmą, daugelis valstybinių (ypač jėgos) struktūrų jau yra infiltruotos „patriotų“, o kai kurie padaliniai iš viso tampa iš esmės jų kontroliuojami – pavyzdžiui, SVR, kai kurios FSB, Vidaus reikalų ministerijos, karinio-pramoninio komplekso ir muitinės padaliniai.
1997–1999 m. „patriotų kadrai“ yra aktyviai infiltruojami ir iškeliami į aukščiausius valdžios ešelonus. Tai matyti iš asmenų, turinčių patirties spec. tarnybose, iškilimo. Tuo pat metu „patriotai“ pradeda kampaniją, kuria siekiama diskredituoti Jelciną, „šeimą“, jų pagrindinius rėmėjus ir oligarchus.
Susidaro situacija, kai Jelcinas ir „šeima“, po visiško „nepatriotiškos“ Kirijenkos (aš asmeniškai, remdamasis dabartinėmis žiniomis, Kirijenką laikyčiau tos pačios KGB sistemos, tik kitos jos dalies – vadinamųjų „jaunųjų reformatorių“, apie kuriuos šiame cikle jau rašiau, atstovu, bet nereikia pamiršti, kad mano primenami Aleksejaus liudijimai yra iš 2001 m. ir atspindi tik jam tuomet žinomą KGB projekto dalį – M. L.) vyriausybės nesėkmės, turi rimtai galvoti apie įpėdinių pasirinkimą. Tačiau jie jau priversti rinktis tik iš tų, kurie yra tiesiogiai susiję „patriotais“. Kiekvienas naujas potencialus Jelcino „įpėdinis“ tampa vis labiau priklausomas nuo „patriotų“.
„Patriotai“ iš dalies prisideda prie to, kad vyriausybės vadovo postas atitektų nepriklausomam, bet „patriotams“ artimam Primakovui (vėlgi, remdamasis dabartinėmis žiniomis, aš sakyčiau, kad J. Primakovas buvo tiesiog kitos grupuotės lyderis, bet tos pačios sistemos dalis – M. L.), visais būdais palaiko tiek jį, tiek ir daugelį jo komandos narių.
J. Primakovas / SCANPIX nuotr.
Tačiau Stepašino (Vidaus reikalų ministerijos, taip pat dalies kariuomenės, dalies karinio-pramoninio komplekso ir dalies FSB statytinis) iškilimas į politinį olimpą neatitinka galingiausios to meto „patriotinės bendruomenės“ – žvalgybos (ir iš dalies FSB) interesų. Todėl tai sukelia rimtą priešpriešą „patriotų“ gretose ir baigiasi Stepašino vyriausybės pašalinimu.
Jelcinas ir „šeima“ Putiną skiria ministru pirmininku, manydami, kad jis priklauso tik nuo jų ir kad jie gali išlaikyti jo kontrolę. Jie klydo, tačiau tai paaiškės tik po metų. Tuo tarpu Putinas sėkmingai vaidina Jelcino komandos kontroliuojamo asmens vaidmenį.
1999 m. Dūmos rinkimai tampa „patriotų“ triumfu: jie iš esmės kontroliuoja „Vienybės“ bloką, esmingai dalyvauja „Visos Rusijos“ judėjime, užsiima partijos „Tėvynė“ propagavimu, palaiko daugelį Ziuganovo bendražygių.
Tuo tarpu Jelcinui ir „šeimai“ susidaro nepagrįsta iliuzija, kad jie vieni pirmą kartą laimėjo parlamento rinkimus. Jie, jausdami palengvėjimą, galutinai susitaria su Putinu dėl „šeimos“ interesų ir teisinės neliečiamybės, suteikia jam aukščiausią valdžią ir padeda tapti Rusijos prezidentu 2000 metais.
Tačiau Putinas į aukščiausius valdžios ešelonus atsiveda ne tik asmeninius bendražygius, bet ir aktyvius „patriotų“ grupuočių narius. Pastarųjų vaidmuo auga, jie įsitvirtina vis naujose aukščiausios valdžios pozicijose.
Štai toks liudininko, bet ir asmeniškai tuose procesuose dalyvavusio žmogaus pasakojimas, kurį ne tik Rusija, bet ir pasaulis galėjo išgirsti dar 2001 metais.
Visą pasaulį miniu tikrai ne be reikalo. Mat praėjus keliems mėnesiams – 2001 m. vasarą Italijos dienraštyje „La Repubblica“ pasirodė garsių ir puikią reputaciją pelniusių šalies tiriamosios žurnalistikos atstovų Carlo Bonini ir Giuseppe D’ Avanzo tikrai didelis tyrimas apie V. Putiną. Būtent šiame tyrime dar kartą nuskambėjo „slaptojo agento“ išpažintis.
Ji daug trumpesnė (net tai, ką pacitavau iš J. Ščekočichino rašinių ciklo, tik nedidelė dalis visos jame sudėtos medžiagos ir liudijimų – M. L.), be to, ten iškeliami ir kai kurie kiti aspektai, todėl pacituosiu ir C. Bonini, ir G. D’ Avanzo tik jau Nikolajaus vardu paskelbtą istoriją.
„Buvo 1990 m. pavasaris, aš ruošiausi stoti į akademiją. Į mane kreipėsi vienas iš mano vyresniųjų karininkų. Jis man pasakė, kad KGB ruošiasi naujai „perestroikai“. Kad šalis griūva ir netrukus susidurs su pilietinio karo grėsme. Aš vis dar prisimenu karininko žodžius: „Atsimink, vaikine, tai, kuo tu šiandien didžiuojiesi – KGB skydas ir kardas, nuo rytojaus gali tapti tavo gėda.“ Prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau.
Bet, kai priėjome prie esmės, tapo aišku: „Mes siūlome palikti oficialią KGB struktūrą ir tapti slaptos struktūros, kurioje dirbsi su geriausiais iš geriausių, dalimi. Asmeninės bylos bus pašalintos iš archyvų. Niekas niekada nesužinos apie jūsų praeitį. Jūs tapsite slaptaisiais agentais. Pradėsite dirbti Tėvynės labui. Prieš tuos, kurie nori ją sunaikinti.“ Taip, jis iš tiesų pasakė: „Tėvynės labui“. Man buvo paguoda vėl išgirsti tų užmirštų, išjuoktų žodžių skambesį. Po kelių dienų aš sutikau. Neturėjau jokio pasirinkimo.
Aš tiesiogiai dalyvavau – valiau KGB archyvus. Kartu su mano buvo pašalinta šimtai bylų. Net V. Putino. Mes tas bylas perkėlėme į itin įslaptintą pastatą.
Tuo metu aš dažnai galvodavau, kokį darbą dirbsiu Tėvynei. Tai supratau po nesėkmingo 1991 m. pučo, kai KGB valia ir pastangomis tapau vienos svarbios bendros su užsieniu įmonės finansų direktoriumi. Mano gyvenimas buvo padalintas tarp Maskvos, Sankt Peterburgo, Stokholmo, Vienos, Ženevos. Pinigai, pinigai ir dar daugiau pinigų. Mano uždavinys buvo, kad jie keliautų po pasaulį – nuo vieno ofšorinio mokesčių rojaus iki kito.
Mes, KGB „patriotai“, į bankų sąskaitas pervesdavome milijonų milijonus dolerių. Beje, tais kanalais judėjo ir organizuoto nusikalstamumo pinigai – judėjo taip, kad net nebūčiau galėjęs atskirti, kurie pinigai buvo KGB, o kurie – mafijos. Mano viršininkai neatsakė į mano nedrąsius klausimus, jie tiesiog sakė: priversk šiuos pinigus judėti. Ir aš priverčiau juos judėti.“
Iš kur aš žinau, kad šios dvi istorijos – ne tik susijusios, bet ir aprašo tikrą to paties žmogaus istoriją? Tai man jis pats papasakojo. Jo istoriją, tik daug vėliau negu 2001 metais, aš turėjau progos išgirsti iš pirmų lūpų. Tiesa, ne taip išsamiai, kaip ji buvo papasakota J. Ščekočichinui. Tai viena iš priežasčių, kodėl šį kartą nusprendžiau cituoti kitų parašytus tekstus.
Tačiau aš asmeniškai gavau patvirtinimą iš šio dabar jau labai daug metų Vakaruose gyvenančio ir net vienu metu ten išgarsėjusio asmens, kad tiek J. Ščekočichino, tiek C. Bonini bei G. D’ Avanzo istorijos surašytos iš jo pasakojimo yra tikros. Be to, asmeniškai turėjau progos ir kitaip įsitikinti, kad visa tai, ką jis pasakoja, tikrai patikima.
O baigdamas galiu tik dar kartą priminti: tai dar 2001 m. užrašytos istorijos ir įvykių vertinimai to meto liudininko ir buvusio įvykių dalyvio akimis. Per tą laiką visai kitų šaltinių buvo atskleista tiek įvairiausios medžiagos, kad šį pasakojimą tikrai galima gretinti ir tikrinti su ja.
O tų tikrinimų ir gretinimų rezultatai man leidžia teigti, kad tai tikrai reali V. Putino Rusijos susikūrimo istorija. Bet kartu tai tik maža paveikslo dalis, kurią dabar jau galima papildyti daugybe kitos, ne mažiau patikimos medžiagos.
O visą buvusį sąmokslą, ko gero, geriausiai simbolizuoja maža detalė, kuri, iš „slaptojo agento“ asmeninių prisiminimų, minima ir šiame rašinyje: slapto KGB projekto dalyvių, net paties V. Putino, dokumentai buvo išimti iš įprastų KGB saugyklų ir perkelti į dar slaptesnę ir dar geriau apsaugotą vietą.
Šio ciklo skaitytojams, leidus šio pasakojimo herojui, galiu atskleisti, kur tuo metu buvo ši dar slaptesnė ir dar geriau apsaugota vieta. Dabar ji žinoma objekto „Balašicha-2“ pavadinimu. Tai FSB specialiosios paskirties centras šalia Maskvos. Tuo metu, kai, pasak Aleksejaus, ten buvo perkelti net paties V. Putino bylos dokumentai, centras priklausė KGB užsienio žvalgybai, tiksliau, vienam jos specialiajam padaliniui.
Beje, ši istorijos dalis dar kartą primena, kodėl kai kurių dalykų iš tos praeities, iš kurios gijos (taip pat ir Lietuvoje) tęsiasi iki šiol, niekuomet nepavyks įrodyti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad to nebuvo.
Taip pat skaitykite:
- Straipsnio 1 dalį – 20 Putino metų – užsitęsęs klaidžiojimas šešėliuose
- Straipsnio 2 dalį – 20 Putino metų: iš Dresdeno – tarptautinio terorizmo pėdsakas
- Straipsnio 3 dalį – 20 Putino metų: po Rusiją klaidžioja kruvina Andropovo šmėkla
- Straipsnio 4 dalį – 20 Putino metų. „Didžioji apgavystė“ – slaptą KGB planą liudija rasti dokumentai
- Straipsnio 5 dalį – 20 Putino metų. Nuo sovietinio Vilniaus iki Trumpo aplinkos – tas pats pėdsakas
- Straipsnio 6 dalį – 20 Putino metų. Tarp KGB mafijos režimo krikštatėvių – ir Lietuvos partizanų budelis
- Straipsnio 7 dalį – 20 Putino metų. Kaip KGB sukūrė pirmąją „demokratinę“ Rusijos Vyriausybę.
- Straipsnio 8 dalį – 20 Putino metų. Protestų Chabarovske veidrodyje – viso kriminalinio režimo atspindys.
- Straipsnio 9 dalį – 20 Putino metų. Ką slepia keistasis 1991 metų rugpjūčio pučas?
InformNapalm partneris Lietuvoje: Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras.
Norite neatsilikti nuo naujienų ir gauti jas pirmieji?
Sekite mus Facebook. Paremkite projektą.
