- InformNapalm.org (Lietuvių) - https://informnapalm.org/lt -

Mitas: „Niekas dabar su šautuvėliais ar tankais nekariauja“

Lietuvos Kariuomenės KASP snaiperis, veikiantis kartu su JAV specialiųjų operacijų pajėgomis, stebi priešo pozicijas per naktinę žvalgybos misiją Jungtiniame tarptautiniame pasirengimo centre Hohenfels mieste, Vokietijoje, 2018 sausį per pratybas #AlliedSpirit VIII / US Spec Ops Europe nuotr.


Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded [1] partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded straipsnį paneigiantį mitą, kad šiuolaikiniame kare laimima tik išmaniaisiais ginklais. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge [2]


Žmonės nenustoja stebinti. Na, visokie vatnikai ar girniai tai iš tikrųjų nebestebina. Jie turi savo iškreiptą pasaulio suvokimą apie gynybą – „niekas jūsų čia nepuls, jus sulygins su žeme“ kuo puikiausia telpa jų galvose ir burnose.

Pirmiausia ima stebinti kai kurie Lietuvos kariai, ypač jauni. Pirmą kartą pasistatę pastogę (palapinsiaustė ištempta gumomis/virvėmis) klapsi savo išmintingomis akytėmis ir jau atrodo, kad mato, kaip į jų šitą pastogę parskrenda visas Rusijos arsenalas. Ir jie tarsi klausia: „ar čia taip mes kariausime?”. Arba šimtąjį kartą kartodami judu-dengiu, tarp savęs šnibždasi „nesąmonė, negi mes čia taip kariausime, juk ne Antras pasaulinis.”

Pradėkime nuo pradžių. O atsakykite man, kas pėstininkui pasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo? Jam poilsio lauko sąlygomis nebereikia? Jis nemiegos, kol konteinerio su lova neatveš? Kulkos skridimo trajektorija kažkaip pasikeitė, ar sviedinio skeveldros kažkaip kitaip įmantriai lekia į šonus? Taip, ginkluotė tobulėja, tačiau žemiausiame lygyje kario veiksmai mūšio lauke skiriasi nedaug. Pasižiūrėkime į paskutinius karus, kuriuose dalyvavo sąjungininkai. Judu-dengiu Afganistano kalnuose ir Irako miestuose varo, o ilsėtis kartais tenka savo pačių išraustose duobėse. Vis dar svarbu palaikyti atstumus, nurodyti taikinius, priimti priedangą, koncentruoti ugnį, dengti, judėti. Jus, mielieji, to ir moko. Tai yra baziniai dalykai, kuriuos turi mokėti kiekvienas karys, o per 9 mėnesius iš žmogaus padaryti super kario neįmanoma. Galima tik įsriegti svarbiausius principus ir įgūdžius, kuriuos vėliau galima tobulinti. Čia kaip vairavimas. Pirmini devyni mėnesiai – tai kaip vairavimas aikštelėje. Taip, jus išleis „į miestą” kartu su instruktoriumi, girs, kad jūs šauniai varot, bet kol normaliai nevažiuosite aikštelėje, vienų į miestą jūsų niekas neišleis. Taip ir čia. O dar atsiranda gudročių, kurie aikštelėje visus stulpelius daužo, bet senam pirdylnikui vairuotojui aiškina, kad ne taip vairuoti reikia.

Būna dar smagiau. Tenka pabendrauti su protingais, išsilavinusiais, nuoširdžiai Tėvyne besirūpinančiais žmonėmis. Ir stebinti ima būtent jie.

„Na dabar viskas ant technologijų pastatyta. Raketos, dronai. Ir išvis – hakeriai gi nulaužt viską gali. Ką jau kalbėt apie propagandą. Ką su tuo savo šautuvu padarysi? Ne ten mes pinigus metam. Į modernias technologijas, išmanius ginklus reikia investuoti. Ypač dronus.“

Tokių kalbų pasiklausius atrodo, kad reikia kažkur greitai greitai prastumti visus G-36, FN MAG‘us, FN SCAR‘us, minosvaidžius, Panzerhaubicas, Boxerius, NASAMS ir skubiai strimgalviais užsipirkti kieto softo, prispausdinti knygų apie Lietuvos istoriją, ir kiek tik įmanoma dronų. Ir tada – ramybė ir atgrasymas.

Jau rašėme – ruoštis atgrasymui yra klaida. Joks, kartojame, joks LK ginkluotės ar įrangos modernumas neatgrasys priešo pulti Lietuvos. Tai gali turėti įtakos jo skaičiavimus, ko reiktų pradedant puolimo operacijas mūsų šalyje, tačiau priimto sprendimo nepakeis. Politiškai tvirtas NATO, branduolinis atgrasymas ir gynyba, JAV karinis aktyvumas Europoje ir ypač mūsų regione, stiprus kaimynų bendradarbiavimas karinėje srityje – tai yra tikrasis atgrasymas. LK ruošimasis karui (o ne savaiminis pajėgumų kūrimas ar ginkluotės įsigijimai) yra šio atgrasymo dalis.

Bet grįžkime prie karo. Tad koks gi jis? Ar tikrai jis esmingai yra naujas, verčiantis mus būti protingesniais už penktoką ir ieškoti „išmanių“ būdų kariauti kitaip? Peržvelkime esminius bet kokio karo tikslus.

Paveikti priešo valią priešintis. Tai pagrįstai įvardijamas kaip vienas svarbesnių karo tikslų. Dažniausiai po šiais žodžiais turima omenyje priešo propaganda, „minkštoji galia“, informacinės ir psichologinės operacijos. Šiais įrankiais priešas siekia priversti mus prarasti tikėjimą pasipriešinimo tikslingumu, suabejoti mūsų pajėgumu, sąjungininkais, vadovybe, įkalti pleištą tarp mūsų. Tiesa, realybėje sąrašas gerokai platesnis. Priešas mūsų valią ir gebėjimus priešintis silpnins kibernetinėmis atakomis (pažeisti mūsų infrastruktūrą, sustiprinti savo informacinius ginklus), naudos ekonomines-energetines priemones (blokada, prekių boikotas, „netikėtas“ dujų vamzdžių gedimas), trikdys politinį gyvenimą (priešiškų politinių jėgų kūrimas, politikų papirkinėjimas/šantažas, protestų provokavimas), vykdys provokacijas (apšaudymai, žudymai, sabotažas). Visa tai mes dabar vadiname „hibridinio karo“ terminu. Tačiau kas jame naujo? Apie būtinybę pirmiausia pakirsti priešo valią priešintis rašė Sun Tzu V a. prieš Kristų. Šią taktiką žmonija naudojo nuo pirmo susidūrimo akmenimis iki šių dienų. SSRS KGB tokios priemonės vadintos „aktyviosiomis priemonėmis“, o Lietuva jau visa jėga jas patyrė 1990-1993 m. Keičiasi tik šių priemonių paletė, tačiau ne pats principas.

Sakysite, bet juk dabar šių priemonių lygis toks, kad net ir karo nebereikia – galima valstybę nuotoliniu būdu užvaldyti. Kitaip sakant – kam mums visa ta geležis, į kitus dalykus investuoti reikia. Hmm. Na, o dabar, mielieji, apsižvalgykime ir pasakykime – ar mūsų potencialūs oponentai atsisakė geležies? Nereikia būti dideliu karybos analitiku, kad suprastum: Rusija sparčiai vysto savo ginkluotąsias pajėgas. Klausimas: kam? Jei jau jie tokie „kieti“ hibridiniame kare, tai kam jie švaisto savo resursus? Atsakymas paprastas – „aktyviosios priemonės“ neleidžia įgyvendinti tikslų, jos tik kuria palankias sąlygas tolesniems etapams. Kitais žodžiais tariant, „švelniomis“ priemonėmis galima tik iš dalies kontroliuoti kitą valstybę, tačiau visiško užvaldymo priešas pasiekti negali. Pavyzdys? Na, pažvelkime į 1990 -1991 m. Lietuvą. SSRS tuo metu taikė visą spektrą anksčiau minėtų priemonių, tačiau mes vis tiek paskelbėme nepriklausomybę. Nepadėjo net ribotas ginkluotos jėgos panaudojimas (1991 m. sausio mėn.), kitas kelias – karinės mašinos užsukimas pilna jėga, tačiau, ačiū Dievui, raudonskūriai tam nesiryžo. Kitas pavyzdys – Ukraina. Turbūt nedaug kas ginčysis, kad šioje šalyje Rusijos „aktyviosios priemonės“ veikė (ir veikia itin aktyviai). Tačiau to nepakako ir Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą su ginkluota jėga.

Atkirsti nuo resursų. Kare siekiama sunaikinti oponento galimybes naudotis ir papildyti įvairius resursus – žmogiškuosius (vadovybė, karinis personalas, mobilizacinis resursas, valstybės gyvavimui svarbūs specialistai) ir materialinius (šaudmenys, įranga, maistas, vanduo, energetiniai resursai, komunikacijos priemonės ir pan.). Šiems tikslams pirmiausia naudojama ginkluotė. Per amžius ji neabejotinai kito. Nuo iečių perėjome prie parako, visos šios grandinės viršuje – branduolinis ginklas. Tačiau tikslas atkirsti priešą nuo resursų lieka nepakitęs ir po tūkstančio metų. Tiesa, naujos technologijos ar technologinis pranašumas praplečia taikomų priemonių spektrą, įgalina greičiau, efektyviau su mažesnėmis sąnaudomis naikinti priešą. Tačiau ar įmanoma viską mesti, ir greitai persimesti prie „trendinių“ kovojimo būdų?

Čia pagrįstai galite pasakyti, kad, pvz., kibernetinėmis priemonėmis šioje srityje galima padaryti labai daug. Perimti energetinių resursų valdymą, sutrikdyti vadovavimą ir valdymą, ryšius ir kt., vykdyti sabotažo aktus ir t.t. Tas yra visiška tiesa. Tai papildomas, pavojingas įrankis, tačiau jis jokiu būdu ne vienintelis. Juo galima sukelti strategines problemas, tačiau jei oponentas veiks tik juo – atsidurs pirmoje dalyje aprašytoje situacijoje. Poveikis padarytas, tačiau jo iki galo išnaudoti negali. Pirmiausia todėl, kad tokio pažeidimo atveju paveikta šalis dės visas pastangas, kad atkurtų turėtą pajėgumą. Jei nebus kitų poveikio priemonių – anksčiau ar vėliau ji tai padarys. Be to, ne visi resursai yra pririšti prie elektroninių priemonių, o artėjant ar įvykus ginkluotam užpuolimui tai bus siekiama dar labiau mažinti.

Atimti manevro laisvę. Jei priešas turi valią priešintis, turi tam resursų, tačiau yra fiksuotas labai konkrečioje vietovėje ir neturi galimybės iš ten pasitraukti (kontratakuoti, taktiškai atsitraukti, persigrupuoti) – tai jau yra be 5 minučių pergalė. Tokiomis sąlygomis jis yra taškinis taikinys, ir jau puolanti pusė turi iniciatyvą savo rankose. Todėl vienas iš sėkmės kare faktorių – priešo mobilumo sutrikdymas. Tai galima daryti keliais būdais:

Kitais žodžiais tariant, išmanios technologijos praplečia kariavimo galimybes, bet jokiu būdu nepakeičia to, kas jau veikė anksčiau — pėstininko, šarvo, artilerijos. Be to, galima kariauti karą, turintį ribotus tikslus (pvz. 1999 m. Kosovas), tačiau karinę pergalę taip pasiekti yra sunku. Galima bandyti turėti daugybę tokių distancinių operacijų ir taip bandyti išsekinti oponentą. Tačiau ne variantas, kad jis lauks, kol jis iki mirties bus daužomas iš oro (PLG priemonių įsigijimas, sąjungininkų aktyvavimas). Sausumos operacijos vis dar yra karinės kampanijos sėkmės įtvirtintojos (1991 m. Irakas, 2001 m. Afganistanas, 2003 m. Irakas, 2014 m. Ukraina, 2020 m. Kalnų Karabachas).


Skaitykite kitus InformNapalm straipsnius: