Dūkšto geležinkelio stotyje, pamačiau vaizdą, kurį prisiminus ir dabar šiurpulys nukrečia.

Labai kaitri ir tvanki diena. Iš visų pusių atvažiuoja autobusai, prigrūsti stačių žmonių. Jie išlipa šlapi nuo prakaito, lyg būtų iš vandens ištraukti. Stotyje laukia ilga eilė prekinių geležinkelio vagonų. Vyrai, moterys, vaikai ir seneliai brukami į vagonus jėga. Visur verksmas, šauksmas, klyksmas. Motinos šaukiasi savo vaikų, vaikai verkia atskirti nuo tėvų. Vagonai- prigrūdami stačių kiek telpa. Tada vagonų durys uždaromos ir užkalamos. Aukštai po vagonų stogu langeliai apipinti spygliuota viela arba irgi užkalti lentgaliais. Iki vakaro beveik visi stotyje stovėję vagonai buvo prigrūsti žmonių.“

Taip prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai į tolimus Sovietų Sąjungos kraštus. Skaičiuojama, jog 1940-1953 metų laikotarpiu buvo ištremta apie 131 600 žmonių. O dar apie 156 000 įkalinti ir išsiųsti į lagerius. ~300 000 lietuvių, kurie buvo ištremti iš šalies.

Nors trėmimai prasidėjo 1941 metų Birželio 14-18, tačiau Sovietų Sąjunga dar prieš okupuojant Lietuvą, buvo sudariusi sąrašus žmonių, kurie prieštarautų tarybinei santvarkai ir jie jau 1940 metų vasarą buvo suimti.

Daugiausiai buvo taikomasi į inteligentiją, politinius veikėjus, partijų ir organizacijų vadovus, karininkus, gydytojus, mokytojus, didesnius ūkininkus ir jų šeimas. Iš esmės, buvo stengiamasi kuo labiau sumažinti galimybes suorganizuoti efektyvų pasipriešinimą.