2022 metų rugsėjo 21 dieną V. Putinas pakeitė visos Rusijos civilių kartos gyvenimą „prieš“ ir „po“ mobilizacijos. Jau pirmąją dieną džiaugsmingi Rusijos kariniai komisarai pradėjo įteikinėti pirmuosius „laimės laiškus“ naujai iškeptiems Rusijos kareivoms. Karinės apygardos lenktyniavo įvykdyti mobilizacijos normatyvą, kad reguliarių dalinių praradimą kompensuotų mobikais. Karas iš televizijos ir patriotinių Telegram kanalų staiga pateko į realų šimtų tūkstančių civilių rusų gyvenimą. Masinių protestų prieš naują realybę taip ir nesulaukėme. Visi protestai baigėsi keliais vaizdo įrašais iš atokiausių regionų. Rusas nebuvo prieš karą su Ukraina, tiesiog manė, kad už jį tai padarys reguliarioji kariuomenė.

Rusijos spauda pradžioje paskelbė daugybę tekstų apie tai, kaip legaliai atidėti mobilizaciją, bet vėliau perėjo prie tekstų apie tai, kaip tinkamai parengti mobilizuojamą asmenį frontui – nuo liaudiškų patarimų, kaip iš improvizuotos medžiagos padaryti turniketą iki sąrašo su tuo ką reikia pasiimti iš namų į frontą. Rusijos visuomenė masiškai pajudėjo kariauti prieš Ukrainą.

Teisiniu požiūriu mobilizuotas rusas yra daug kartų blogesnėje situacijoje nei karys pagal kontraktą. Kiekvienas rusas gali pasirašyti trumpalaikę sutartį mažiausiai 3 mėnesiams. Jau per ketvirčio toks karys pagal kontraktą gali palikti kariuomenę.

Mobilizuotas rusas lieka kariuomenėje iki karo pabaigos, bet niekas nežino, kada jis baigsis. To greičiausiai nesupranta dauguma mobilizuotų rusų, todėl, gavę šaukimą, jie be dvejonių pasirašo dokumentus. Tada jie lygiai taip pat pareigingai ateina į karinį komisariatą, kad patikslintų duomenis, iš kur spėriai pristatomi į frontą.

Rusų spaudoje jau pasirodė visa serija straipsnių-nekrologų apie mobilizuotų rusų likimą. Tam tikra prasme tai primena pirmąsias kovo savaites, kai rusai taip pat vaizdingai rašė apie pirmuosius karo nuostolius. Vėliau ši tema nusibodo ir virto kasdiene realybe. Bet istorijų apie mobikus vis dar galima rasti Rusijos spaudoje, nes tai naujas reiškinys. Rusijos žurnalistai vis bando sublizgėti šioje temoje.

Pirmuosius nuostolius rusai patyrė nuo infarktų mobilizacijos punktuose, kažkas treniruočių stovyklose krito nuo alkoholio, kažkas tapo nestatutinių santykių auka, net nepasiekę kariuomenės. Ypatingas atvejis buvo mobilizuotų etninių tadžikų šaudymas poligone netoli Belgorodo – tikslūs nuostoliai šioje istorijoje nėra žinomi. Medijose pasirodė keli artimųjų vaizdo įrašai apie dingusių mobilizuotų asmenų paieškas, kurie po mobilizacijos dingę be pėdsakų.

Rugsėjo 22 d. Rusijos kariniai komisariatai pradėjo dalinti pirmuosius šaukimus į kariuomenę. Daugeliui kelias į frontą truko vos kelias dienas, o jau Ukrainoje mobilizuoti rusai pradėjo mirti.

Per pirmąjį mobilizacijos mėnesį tapo žinomos mažiausiai 29 fronte žuvusių mobilizuotų rusų pavardės – informacija apie juos kažkokiu būdu pasirodė spaudoje ar socialiniuose tinkluose.

Rusų nuostolių fronte statistiką seka Ukrainos OSINT ekspertas „Necro Mancer“ („Twitter“ paskyra: @666_mancer). Išanalizavę nekrologų tekstus, Necro Mancer‘io duomenis papildėme mobilizacijos data ir įvažiavimo į Ukrainą data. Taigi, kaip atrodo tipiškas sunaikintas mobilizuotas rusas?

Mobik vulgaris

Vidutinis sunaikinto mobiko amžius – tik 33 metai. Dauguma jų yra eiliniai ar jefreitoriai. Kol kas užfiksuotas tik vienas sunaikintas majoro laipsnį turintis karininkas. Daugeliui jų nereikia pradinio karinio pasirengimo, nes jie neseniai grįžo iš kariuomenės arba dirbo teisėsaugos institucijose.

Kažkas buvo desantininkas, karinės žvalgybos pareigūnas, tarnavo specialiosiose pajėgose arba jūrų pėstininkų korpuse. Kai kurie iš jų spėjo pakariauti Čečėnijoje, tarnavo pagal kontraktą  Kaukaze arba turėjo darbinių ryšių su Vidaus reikalų ministerija ar bausmių vykdymo sistema. Tai gi, sunaikinti rusų mobikai yra nesvetimi kariniams dalykams žmonės.

Pavyzdžiui, mobikas Chomičenko pavarde iš Buriatijos šiemet jau antrą kartą išvyko į karą prieš Ukrainą. Birželio mėnesį jis kovojo kaip Rusijos reguliariosios armijos dalis, o rugsėjį pasirodė antrą kartą jau kaip mobilizuotas.

Beje, apie Buriatiją. Kai kurių Rusijos regionų kariniai komisarai savo globotinius į Ukrainą išsiuntė greičiau nei kiti. Žūčių lyderiai buvo Krasnojarsko sritis ir Sverdlovsko sritis (po 7 vnt.), nuo kurių šiek tiek atsiliko Čeliabinsko sritis (5 vnt.). Atskirai pasidžiaugsime sostinių regionais – Maskva (3) ir Sankt Peterburgu (2). Kas penktas rusas gyvena šių dviejų miestų aglomeracijose – mobilizacija negalėjo apeiti net didmiesčių gyventojų.

Visi žuvusieji buvo pašaukti pirmąją mobilizacijos savaitę rugsėjį, tačiau pirmieji mirusieji iš jų pasirodė tik spalio ketvirtąją. Vidutiniškai mobikas į Ukrainą patenka per 7 dienas. Taip pat yra ryškių išimčių, kai trečią dieną po mobilizacijos mobikas buvo Ukrainoje.

Iš nekrologų galima atsekti du pagrindinius patekimo į Ukrainą maršrutus – treniruočių stovykla Džankojuje Kryme, vėliau persikėlimas į Chersoną arba Belgorodą arba Rostovą, iš kur jie patenka į Luhansko sritį. Įdomu tai, kad dalis iš Luhansko srities vėl patenka į Chersono sritį.

16 mobikų galėjome nustatyti žūties vietą. Chersono srityje žūsta dauguma mobikų – 12 iš 16. Dar 4 vienetai buvo sunaikinti Luhansko srityje. Kol kas informacijos apie sunaikintus mobikus Donbase nėra.

Iš dalies pavyko nustatyti duomenis apie mobilizacijos ir atvykimo į Ukrainą datą. Iš šių duomenų galima padaryti tokias išvadas – per savaitę po mobilizacijos mobikai patenka į Ukrainą. Praėjus 12 dienų po mobilizacijos – miršta Ukrainoje. Fronte Ukrainoje mobikas sugeba praleisti apie 4 diena.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos neatleidžia rusų norui kariauti su Ukraina. „Liūdna“ pirmųjų sunaikintų mobiliųjų statistika apytiksliai parodo, kaip mobilizuoti rusai kovos su motyvuota Ukrainos kariuomene. Vidutiniškai – 4 gyvenimo dienos, o vėliau – mirtis, sužalojimas ar nelaisvė.

*Mobikas (žargonas) –  mobilizuotas į kariuomenę asmuo.

Vertimas: Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras.
Norite neatsilikti nuo naujienų ir gauti jas pirmieji?
 Sekite mus Facebooke. Paremkite projektą.