• Kokios yra tos tiesos arba verbavimo principai?

Jų yra keleta, pirmiausia — ideologinis pagrindas. Politiškai ar socialiai ypatingai stipriai motyvuoti žmonės, kurių įsitikinimai kritiškai nesutampa su aplinka, kurioje jie egzistuoja. Tai yra patikimiausias būdas, kadangi maža tikimybė, jog „taikinys“ praneš apie bandymą verbuoti, lengva ir nereikalaujanti didelių resursų šaltinio kontrolė/motyvavimas ir pan., tačiau sunkus tokio asmens identifikavimas. Iš čia seka ir minusas — ganėtinai maža tokių šaltinių „rinka“. Norėčiau tik pabrėžti, kad Paleckio tipo rėksniai čia netinka ir jie nevertinami.

• Kaip suprantu, tokie asmenys ir ženkliai pigiau kainuoja?

Tikrai taip. Čia veikia kiti motyvavimo faktoriai. Galima prisiminti taip vadinamą Cambridge Five. Jiems iš esmės jokio materialaus atlygio nereikėjo, o žalą padarė milžinišką. Iš šio penketuko, Kim’as Philby buvo itin aukšto rango MI6 žvalgybos pareigūnas, studijų metais susidomėjęs marksizmu ir užverbuotas sovietų. Šie davė jam užduotį neišsiskirti iš aplinkos bei stengtis infiltruotis į Britanijos žvalgybą, nors Philby’is ir buvo užsidegęs važiuoti ir kovoti už marksizmo idėjas. Tokie žmonės, su stipriu ideologiniu užtaisu, nieko neišsiskiriantys iš minios ir galintys slapta rinkti aktualią medžiagą, yra pats verčiausias žvalgybų šaltinis.

• Kas seka toliau?

Toliau seka šantažas, naudojant kompromituojančią informaciją. Iš esmės remiamasi žmonių silpnybėmis, tokiomis kaip alkoholis, narkotikai, seksas, plepumas ir pan. Realybėje visada naudojamas kombinacijoje su „taikinio“ siekiu užimti t.t. pareigas ar baime jas prarasti. Kitais atvejais neveikia.

Ganėtinai efektyvus, tačiau visada yra pavojus, kad šaltiniui „prabus sąžinė“, neliks aktualumo (pvz. „šaltinio“ silpnybė alkoholiui taps viešai žinoma ir tai bus toleruojama, žmona/vyras toleruoja sutuoktinio neištikimybę ir pan.). Reikalinga nuolatinė, nepertraukiama šaltinio kontrolė („laikymas ant pavadžio“).

Koks kitas principas?

Toliau yra asmeninis suinteresuotumas. Pinigai pinigai pinigai… Ir visiškai nesvarbu priežastis. Tai gali būti tiesiog žmogaus pomėgis prabangai, elementarus noras tiesiog gyventi geriau ar „pateisinama blogybė“, pvz. sunkiai serga artimas žmogus ir reikia didelės pinigų sumos gydymui.

Pagal statistiką tai yra dažniausiai pasitaikanti priežastis. Žiauri ir daug kam nepatogi realybė — „nepaperkamų nėra — mūsų visuomenėse viskas yra perkama ir parduodama, tik kiekvienas turi “savo kainą“. Retos išimtys yra žmonės iš 1-osios kategorijos, tačiau lyginant su pagrindine mase, jų vienetai. Pagrindinis minusas — sunku legalizuoti gaunamas pajamas. Pinigų lyg ir turi, bet sunku juos išleisti, kad aplinkiniai nepastebėtų, jog gyvenama “ne pagal kišenę”.

Ar daugiau yra šių principų?

Taip, dar tai būtų žmogaus Ego. Asmenys su neišsipildžiusiais lūkesčiais ar užgautu ego („nepripažinti genijai“, avantiūristai, negavę paaukštinimo, algos padidinimo, šiaip visokie nevykėliai ir pan.). Svarbu įtikinti, kad su juo aplinkiniai esą elgiasi netinkamai/ne pagal nuopelnus ar sugebėjimus ir panašiai — taip formuojama vidinio moralinio pateisinimo galimai išdavystei būsena.

Gerai, tai analizė atlikta, verbavimo principas parinktas, kokie yra būdai užverbuoti asmenį?

Iš esmės yra du būdai:

Pirmasis — „Karštas priėjimas“ — dažniausiai naudojamas verbuojant taikinį kompromituojančiais pagrindais, t.y. šantažuojant, arba retesniais atvejais — elementaraus papirkimo situacijose.

Esminės sėkmės sąlygos:

a) netikėtumo faktorius — užklupti netikėtai, išmušti „iš vėžių“, kartu parodyti „visur tave rasime“;

b) „nedraugiška“ aplinka — nėra į ką kreiptis pagalbos/patarimo;

c) agresyvus spaudimas — jokių malonių pokalbių, jokių kitų pasirinkimo variantų apart „sutinki arba tau galas“;

d) laiko limitas sprendimui priimti — neduodama atsikvošėti, jokių „pagalvosiu, atsakymą duosiu rytoj, vėliau“, sprendimas turi būti čia ir dabar.

Absoliuti dauguma žmonių atsidūrę tokioje stresinėje situacijoje yra užvaldomi baimės, nesaugumo jausmo, nebesugeba blaiviai ir racionaliai mąstyti, todėl pasiduoda spaudimui — t.y. sutinka bendradarbiauti. Daugelis pasamonėje tikisi, kad vėliau galės viską pakeisti, atsisakyti susitarimo, tačiau tai iliuzija… Realybėje vienintelis efektyvus kelias tokioje situacijoje — ateiti prisipažinti. Tačiau tada reikės viską pasipasakoti, o čia pradeda veikti dvigubos/trigubos kaltės, gėdos ir baimės jausmo efektas — paaiškės kompromituojanti informacija → prarasta pagarba, pozicija darbe ar visuomenėje → teks pripažinti, kad visgi sutikai….. Rezultatas — vėl viską prarasi…

Kitas būdas yra vadinamasis „šaltas priėjimas“ — ilgalaikis „step-by-step“ procesas, pirminiuose etapuose taikinys dažniausiai net nesuvokia, kad jau prasidėjo jo verbavimo procesas.

Kaip veikia “šaltasis priėjimas”?

Paprastai tariant, tai — ilgalaikis taikinio tyrinėjimas ir jaukinimas. Visas procesas fiksuojamas su tikslu rasti tinkamiausią verbavimo pagrindą. Tai — absoliuti kūryba modeliuojant galimą taikinio įtraukimą. Viskas priklauso tik nuo resursų (laiko, piniginių) ir fantazijos.

Labai panašiai vykdomos ir ilgalaikės priedangos agentų infiltravimo operacijos į nusikalstamas grupuotes, teroristines organizacijas.

Kai kuriais atvejais (iš tiesų labai dažnai) iki verbavimo taip ir neprieinama — verbavimo rizika pernelyg didelė negu gaunama nauda „eksploatuojant” šaltinį jam nežinant/nesuprantant. Čia išnaudojamos t.t. įprastos žmogaus prigimties savybės. Visi jas mes turime.. tik reikia mokėti ant jų „užminti”. Prigimtinės savybės būtų šios:

a) prigimtinis noras pasitikėti;

b) nenoras būti (ar atrodyti) nemaloniam;

c) noras padėti;

d) vengimas atrodyti paranojiškam;

e) nenoras atsakyti prašančiam;

f) nenoras, kad kiti pasijustų blogai dėl pačio elgesio;

g) noras atrodyti šauniu.

Kokios, sakykit, yra informacijos išgavimo technikos?

Jos yra šios:

• Apeliavimas į taikinio ego — įprastai taikiniui emociniame lygmenyje sukelia didesnį pasitikėjimą, savivertę ir po to nuslopina logiką/sąmojingumą, kad kažkas gali juo pasinaudoti… Nu jis gi toks protingas.
• Bendrų interesų/sąlyčio taškų išreiškimas — sukelia taikiniui „giminingos sielos” efektą. Vėlgi, taip nuslopinamas budrumas.
• Žinomai klaidingų teiginių išsakymas bendraujant — sukelia norą pašnekovui, kuris dažniausiai yra ar „jaučiasi” tos srities ekspertas, juos paneigti. Tuo pačiu atskleisti ir teisingą informaciją/požiūrį ir pan.
• Savanoriškas taikiniui svarbios/reikalingos informacijos (dažnai menkavertės) atskleidimas — sukelia taikiniui norą pasielgti taip pat.
• Siekio būti naudingu/pasitarnauti/padėti eksploatavimas — kasdieniuose darbuose vis labiau pabrėžiamas orientacijos į „klientą” lūkestis. Tai nori nenori uždeda štampą ir kasdieniame gyvenime, kai sumodeliavus t.t. situaciją, taikinys norėdamas padėti atskleis kažkokią vidinę jautrią informaciją.
• Baimės būti nubaustam eksploatavimas — turint informacijos kad ir apie menkavertį taikinio prasižengimą darbe, situacija ir galimos pasekmės dažnai pavaizduojama daug blogesnė, nei iš tikro. Žmogus pradeda panikuoti, nebemąsto logiškai (ypač jei trūksta kažkokių žinių pasekmėm įvertinti ir siekdamas išvengti nemalonumų, vėlgi gali atskleisti reikalingą informaciją, kuri, pvz., esą padėtų įvertinti tikrąją situaciją).
• Paskatinimas veikti, pateikiant tai kaip „moralinės pareigos” ar „teisingo reikalo” atlikimą — pvz. taikinio įtikinimas, kad jis pasielgs teisingai, moraliai, jei atskleis/papasakos apie darbe vykstančias negeroves, vadovų, kolegų piktnaudžiavimus ir pan. Tai gali būti labai jautri informacija būsimoms žvalgybinėms operacijoms.
• Žinomai neįvykdomo/nerealaus prašymo pateikimas — remiasi teorija, jog žmogui labai sunku daug kartų atsakyti prašančiajam. Naudojant šią taktiką, pirma pateikiamas nerealus pageidavimas aiškiai žinant, kad taikinys negalės pagelbėti. Po to nebe toks, tačiau vis tiek sunkiai įgyvendinamas. O jau po to tikrasis — jis gali būti problematiškas, bet daugelis žmonių paprasčiausiai jau nebegali atsakyti.

Kaip tai veikia, neblogai aprašyta knygoje „Draugas Ž”, Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po Šaltojo karo, paslaptys. Tikrai rekomenduoju visiems perskaityti.

Ar yra įmanoma apsisaugoti nuo „verbavimo”?

Reikia suprasti, kaip tai vykdoma, tačiau nuo to apsisaugoti yra praktiškai neįmanoma. Reziumė labai paprastas — tik pajutus kažką neįprasto, įtartino, netgi jau padarius kažką, geriau jau kreiptis į VSD, AOTD. Toliau bus tik blogiau, visomis prasmėmis. Jeigu jau VSD ar AOTD bijomasi, tai tokiu atveju geriausia išeitis kreiptis į Generalinę prokuratūrą. Žmogų, kuris bijo prisipažinti ir kreiptis pagalbos, nuolat lydi baimė būti sugautam, o tai psichologiškai gali slėgti net labiau, nei pats bendradarbiavimas su priešiška struktūra.

Dėkui už interviu

Trumpas komentaras nuo mūsų. Girdėjome keletą atvejų, kai Lietuvos kariai sulaužė priesaiką ir dėjosi su priešu. Žinoma, tai nebuvo lengvi sprendimai, tačiau turime suprasti — jei jau pajutome, sieros dvoką, tai geriau nedelsti. Nelabasis įtrauks kiek įmanoma giliau, ir ištrūkti bus sunku. Kita vertus visada geriau rinktis ateiti pas Lietuvos kontržvalgybinkus pasipasakoti, nei manyti, jog “kažkaip praslinks” ar priešiška žvalgyba tiesiog jus pamirš. Taip nebūna, tad Locked N’ Loaded.

Skaitykite kitus InformNapalm straipsnius

• A. Kubilius. Baltarusija: kelios pastabos sau
• Rusijos 7057-osios jūrų aviacijos oro bazės karių dalyvavimas užgrobiant Krymą
• Andrij Derkačas ir jo įrašai. Apie ypatingą operaciją ir siekį įsikišti į JAV prezidento rinkimus
• Samdiniai Rusijos tarnyboje
• Rusijos agresijos ribos „niekur nesibaigia“
• JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS: legenda dezinformacijos spąstuose
• 20 Putino metų. Ką slepia keistasis 1991 metų rugpjūčio pučas? 9 dalis
• Janas Marsalekas – labiausiai ieškomas žmogus pasaulyje

InformNapalm partneris Lietuvoje: Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras.
Norite neatsilikti nuo naujienų ir gauti jas pirmieji?
 Sekite mus Facebook. Paremkite projektą.