Derkačo įrašai pirmąsyk viešai aptarti po paties Andrij Derkačo konferencijos šių metų gegužės 19 dieną. Aukščiausiųjų Ukrainos Rados rūmų deputatas sukvietė žiniasklaidos atstovus tam, kad pristatytų įrašytus pokalbius tarp Džo Baideno ir buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenko. Šie pokalbiai esą atskleidė egzistuojantį ryšį tarp JAV paramos Ukrainai bei „Burisma korupcijos tyrimo”. Įrašuose girdimi Dž. Baideno ir P. Porošenko balsai aptarė galimą parlamentinės koalicijos griūtį Ukrainoje bei 1 mlrd. JAV dolerių vertės paramą iš JAV, kuri manomai buvo skirta tam, kad būtų nutrauktas tyrimas dėl korupcijos dujų kompanijoje Burisma. Vienas šios įmonės valdybos narių buvo buvusio JAV viceprezidento Dž. Baideno sūnus.

Ukrainoje ši spaudos konferencija iš esmės tapo rezonansine dėl daugybės aukštų pareigūnų reakcijų. Pavyzdžiui, Oleksandras Kačura, Tautos Tarno frakcijos narys, inicijavo parlamentinės komisijos, galinčios tirti Derkačo įrašų atvejį, sukūrimą. O. Kačura yra artimai susijęs ir su Vladimiro Putino krikštavaikio tėvo Viktoro Medvedčiuko partija Ukrainos Pasirinkimas. Prezidentas Volodomiras Zelenskis taip pat pakomentavo situaciją, teigdamas, kad šiuo atveju turėtų veikti teisinė galia. Tad Derkačo įrašais netrukus susidomėjo ir Ukrainos generalinė prokuratūra. Tuo tarpu, tiek P. Porošenko, tiek Dž. Bideno oficialūs atstovai iki šiol laikosi tos pačios pozicijos, teigdami, kad įrašai buvo sufabrikuoti.

JAV įrašų skandalas sukėlė didžiulį rezonansą ir tapo dažnai aptariama tema politinėje žiniasklaidoje. Įrašus komentavo ir didžiausios JAV žiniasklaidos priemonės, pabrėždamos jų neaiškią kilmę bei paties A. Derkačo sąsajas su Rusijos FSB. Čanel Rijon, One America News TV žurnalistė, taip pat patvirtino turinti šiuos įrašus asmeniniam naudojimui bei planuojanti patvirtinti jų autentiškumą su tarptautinės žurnalistų bendruomenės pagalba.

Kitos Derkačo įrašų dalys buvo atskleistos parlamentaro spaudos konferencijos, vykusios liepos 22 dieną, metu. Be A. Derkačo, čia dalyvavo buvęs aukšto rango Ukrainos prokuratūros pareigūnas Konstiantynas Kulik. Ši spaudos konferencija buvo pavadinta naujausiu „tarptautinės korupcijos bei išorinio Ukrainos valdymo” įrodymu.

Trečioji įrašų dalis buvo paviešintos A. Derkačo Facebook puslapyje. Šiuose įrašuose esą užfiksuotas P. Porošenkos ir V. Putino pokalbis, vykęs 2015-aisiais. Tai sukėlė didelį skandalą socialiniuose tinkluose, kadangi P. Porošenkos balsas įrašuose skambėjo maloniai ir mandagiai, tarsi V. Putinas būtų ne Rusijos agresijos Ukrainoje simbolis, o įprastas tarptautinės erdvės partneris. P. Porošenka bei jį palaikanti aplinka pabrėžė, kad šie įrašai suklastoti.

Derkačo įrašai yra itin svarbūs tiek dėl jų įtakos JAV bei Ukrainos santykiams, tiek dėl fakto, kad ši tema yra itin eskaluojama aukščiausio lygio JAV politikų tarpe.

Dėl šios priežasties, mes atlikome nepriklausomą tyrimą, apžvelgiantį visas šio atvejo aplinkybes, įskaitant įrašų kilmę bei turinį, jų patekimą į žiniasklaidą ir apie juos kalbėjusių šaltinių patikimumą. Tyrimo metu bendravome su daugybe žmonių Ukrainoje bei užsienyje. Toliau straipsnyje galite rasti išvadas, paremtas vieša bei dalinai klasifikuota informacija.

NabuLeaks ir Čanel Rijon: iš kur atsirado minėtieji garso įrašai?

Šioje dalyje skirsime daug dėmesio įrašų kilmės klausimui. Yra daug versijų, paaiškinančių, iš kur šie garso įrašai atsirado. Kalbėdamas apie įrašų kilmę, A. Derkačas mini portalą nabu-leaks.com ir šio puslapio YouTube kanalą pavadinimu nabu-leaks. Puslapio pavadinimas gali būti siejamas su Nacionaliniu Antikorupcijos Biuru Ukrainoje bei Wikileaks. Be Derkačo įrašų, portale randama turinio iš 2016 metų – tuo metu vyko Derkačo kampanija, tirianti „įrodymus” dėl tariamo JAV kišimosi į NABU darbą. Pats puslapis yra fokusuotas į Amerikos auditoriją ir yra pilnas vizualų, tvirtinančių apie korupciją JAV Demokratų partijoje. Tiesa, jis yra kurtas pačių ukrainiečių, gyvenančių Ukrainoje. Šią bei kitą susijusią informaciją galima matyti tarp duomenų domeno registracijos vietoje.

Pats nabu-leaks.com puslapis yra kurtas naudojant WordPress įrankius, lokalizuotus Ukrainoje. Neįmanoma pakeisti puslapio kalbos į anglų, kas sukelia itin didelių sunkumų naršantiems anglakalbiams vartotojams.

IP adresai, naudojami iš įvairių vietų, duoda tą patį rezultatą: puslapis turi automatinį meniu ukrainiečių kalba.

Publikacijų datų sufleruojama laiko juosta taip pat atitinka naudojamą Kijeve (WordPress leidžia nurodyti tikslų puslapio laiką). Žemiau paaiškinsime, kodėl tai – svarbi detalė.

Dokumentų, esančių puslapyje, vertimas buvo akivaizdžiai atliktas žmonių, kuriems anglų kalba nėra gimtoji (tai pastebima iš specifinių kalbos konstrukcijų, nebūdingų anglų kalbai).  Kai kur (ypatingai senesnėse publikacijose) dokumentai ir interviu iš viso nebuvo išversti į anglų kalbą. Naujesnės publikacijos turi tiek ukrainietiškas, tiek angliškas versijas, tačiau verta pabrėžti, kad šiuo metu viešinama mažiau publikacijų nei anksčiau.

Kam priklauso šis puslapis, tebėra paslaptis. Puslapio sekcija „Apie mus” egzistuoja tik ukrainiečių kalba ir nenurodo jokių detalių apie puslapio savininką. Paviešintas turinys glumina: kai kuriose publikacijose puslapio kūrėjai save vadina „tiriamosios žurnalistikos atstovai, tačiau kitose yra pateikiama tiesioginės A. Derkačo kalbos be jokių citavimo ženklų. Ukrainos žurnalistų bendruomenė yra pakankamai artima ir įvairiais ryšiais susijusi tarpusavyje, tačiau niekas nepatvirtino savo sąsajų su būtent šiuo projektu.  Turint omeny patį puslapio stilių, mes spėjame, kad žurnalistai su juo neturi nieko bendro. Tai – paprasčiausia žemos kokybės „tarptautinio žurnalistų puslapio” replika.

Šaltinis – nabu-leaks.com

Tačiau net tokia replika negali paslėpti akivaizdžios nabu-leaks.com ir A. Derkačo sąsajos. Pavyzdžiui, pilnas vienos A. Derkačo spaudos konferencijos tekstas buvo paviešintas nabu-leaks.com jai net neprasidėjus. Konferencijos metu  A. Derkačas skaitė tą patį tekstą, kuris buvo matomas nabu-leaks.com, o taip pat rodė šiame puslapyje bei jo YouTube kanale publikuotas nuotraukas bei vaizdo įrašus. Atrodo, kad buvo sukurtas tam tikras veiksmų planas: A. Derkačas paskelbia apie spaudos konferenciją, jai išsinuomoja patalpas, tuomet vaizdo įrašai yra įkeliami į NABUleaks kanalą YouTube, o spaudos konferencijos tekstas paskelbiamas pačiame puslapyje. Galų gale, A. Derkačas jį perskaito gyvai. Taigi, negalima teigti, kad NABUleaks publikuoja tam tikrus duomenis, o A. Derkačas juos randa ir paviešina savo konferencijų metu. Atvirkščiai: NABUleaks projektas yra internetinė platforma, kontroliuojama paties A. Derkačo arba koordinuojama centro, už kurį atsakingas A. Derkačas.

Taigi, tai absoliučiai prieštarauja viešiems A. Derkačo pasisakymams. Jis bando pademonstruoti, tarsi egzistuotų nepriklausomi žurnalistai, pristatantys medžiagą žiniasklaidai, o pats parlamentaras tiesiog atkartoja tą patį turinį žiniasklaidos atstovams. Todėl vengiama atsakinėti klausimus apie cituojamos medžiagos kilmę bei šaltinį.

Sąsaja tarp puslapio ir A. Derkačo yra akivaizdi, ypač turint omeny šio žmogaus Facebook puslapį ir 2019-ųjų publikacijas. Tuo metu jis reklamavo NABUleaks projektą, dalinosi jų prezentacijomis bei savo Google diske viešino NABUleaks dokumentų originalus (!), kurių kokybė buvo geresnė nei pačiame puslapyje.

Pasak paties A. Derkačo, jis tiesiog „atskleidė” NABUleaks dokumentus.

Tačiau viršuje išvardinti faktai neatitinka tokio teiginio ir parodo, kad NABUleaks projektas iš tiesų yra tam tikra parama A. Derkačui. Puslapis taip pat yra valdomas tiesiogiai šio žmogaus arba centro, siejamo su juo.

Be A. Derkačo ir NABUleaks, dar vienas žmogus teigė turintis pokalbio įrašus. Tai – Čanel Rion, One America News TV dirbanti žurnalistė.

Čanel Rion tvirtino turinti 5 (kitais duomenimis – 10) valandų medžiagos su P. Porošenkos ir Dž. Baideno pokalbio įrašais, įskaitant ir privačius pokalbius. Be to, minėtos 5 valandos yra kiti politikų pokalbiai, nepaviešinti NABUleaks. Prisegta ekrano kopija rodo žinutę, kurią Č. Rijon siuntė Dž. Baideno komandai.

2020-ųjų birželio 20 dieną, Č. Rijon paskelbė, kad garso įrašai bus paviešinti po tiriamosios žurnalistikos atstovų įvertinimo bei patvirtinimo. Tai vyks vasaros ir rudens prieš ateinančius JAV prezidento rinkimus metu.

Tuo pačiu metu Č. Rijon tvirtino, kad garso įrašų autentiškumas jau buvo patvirtintas P. Porošenkos aplinkos žmogaus, kuris pokalbių metu buvo šalia.

Esą įrašai buvo perduoti pačiai Č. Rijon iš Ukrainos valstybės saugumo organų administracijos: „atėjo iš Ukrainos saugumo ir patvirtinta žmogaus, kuris kai kurių pokalbių metu buvo netoliese” (žr. https://www.youtube.com/watch?v=30FLGbe_VN0  arba https://www.bitchute.com/video/E96UkurvYxyM/).

Tiesa, Č. Rijon nenaudojo nei vieno iš esą egzistuojančių įrašų, nepaviešino jų stenogramos ir neužsiminė, kas tiksliai juose kalbama. Ji visuomet minėjo tik tuos įrašus, kurie JAU buvo publikuoti NABUleaks puslapyje arba pristatyti A. Derkačo.

Mums nepavyko rasti nei vieno Č. Rijon viešinto įrašo, kurio prieš tai nebūtų paskelbęs A. Derkačas. Kaskart publikuodama įrašus, Č. Rijon nenaudodavo originalios medžiagos (kas būtų logiška), tačiau remdavosi NABUleaks turiniu. Pavyzdžiui, savo programos birželio 20-ąją metu Č. Rijon paskelbė apie ateinančius tarptautinių tiriamosios žurnalistikos atstovų patikrintus įrašus ir tada naudojo A. Derkačo gegužės mėnesio spaudos konferencijoje paskelbtą turinį, jau matytą NABUleaks puslapyje.

Birželio 22-ąją, dvi dienos po Č. Rijon žinutės, A. Derkačas spaudos konferencijoje paviešino naujus įrašus.

Padarykime prielaidą, kad Č. Rijon versija yra teisybė ir žurnalistė išties gauna informaciją iš Ukrainos saugumo organų nepriklausomai nuo A. Derkačo. Tai gali reikšti, kad šie šaltiniai prašė jos skelbti ir sinchronizuoti savo veiksmus su A. Derkačo, taip pat neleisdami jai viešinti medžiagos savo vardu. Taip pat nėra aišku, kodėl Č. Rijon mielai publikuoja nepatvirtintą medžiagą, kurią jau viešino NABUleaks arba A. Derkačas, tačiau bijo skelbti kitą panašų turinį, siųstą nežinomų tyrėjų.

Atrodo, kad Č. Rijon nieko nepatvirtina ir aklai tiki NABUleaks projektu, susijusiu su A. Derkaču, arba kad tiek Č. Rijon, tiek A. Derkačas gauna tą pačią informaciją iš trečiųjų šalių. Dėl to Č. Rijon negali būti laikoma pirminiu informacijos šaltiniu.

Galime tik padaryti išvadą, kad pirminis visų garso įrašų šaltinis yra A. Derkarčas, o vadinamieji nevieši šaltiniai yra arba jis pats, arba nežinomi žurnalistai, susiję su juo.

Pasisakymai bei įrodymai iš kitų galimų šaltinių yra arba itin abejotini (kaip Č. Rijon atveju), arba netikri ir susiję su A. Derkaču (kaip NABUleaks atveju).

Kas yra A. Derkačas?

Yra daug viešai prieinamos informacijos apie liaudies deputato A. Derkačo gyvenimą bei praeitį. Jis – vienos sovietinio saugumo dinastijos narys. Tėvas Leonidas Derkačas, Ukrainos saugumo vadovas šalį valdant Leonidui Kučmai ir He is a member of one of the Soviet security services dynasties. His father Leonid Derkach, the head of the Security Service of Ukraine during the Leonid Kuchma presidency and atsakovas Gongadzės įrašų byloje, baigė KGB aukštąją mokyklą 1973 metais. Pats A. Derkačas baigė studijas Rusijos Federalinio Saugumo Akademijoje 1993-aisiais, parašęs mokslinį darbą tema „Psichologinis teroristų grupės vertinimas užgrobiant orlaivį”

Nuo 1998 metų, A. Derkačas buvo Aukščiausiųjų Rados rūmų deputatas. Iš L. Kučmos partijos jis perėjo pas Viktorą Janukovyčių ir yra išrenkamas daugiamandatinėje apygardoje Sumų regione. Jo parlamentinėje karjeroje buvo tik viena trumpa pertrauka: kai V. Janukovyčius tapo premjeru 2006-aisiais, A. Derkačas užėmė didžiausios Ukrainos energijos kompanijos Energoatom vadovo postą. Tačiau jau kitąmet jis vėl sugrįžo į Aukščiausiąją Radą. Šiuo metu A. Derkačas yra Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatas, išrinktas Sumų regione, o taip pat ir Sumų Žmonių Valios parlamentinės grupės įkūrėjas bei ilgametis komiteto pirmininkas.

Derkačas yra prorusiškų pažiūrų politikas, aršiai kritikuojantis „išorinį Ukrainos valdymą, vykdomą Vakarų”. Jis taip pat neslepia savo simpatijos SSRS, Rusijai bei šių valstybių saugumo tarnyboms. Be savo disertacijos, A. Derkačas yra parašęs kelias knygas, viena jų – „Ukraina ir Rusija: draugystės išbandymas”. Geri santykiai su Rusija – mėgstamiausia A. Derkačo tema. Jis net buvo sukuręs parlamentinę koaliciją „Į Europą – drauge su Rusija” kartu su Dmytro Tabačnyku, aršiu kovotoju prieš ukrainiečių kalbos vartojimą.

Ypatingas dėmėsys turėtų būti skirtas A. Derkačo vaidmeniui tarp Rusijos ortodoksų bažnyčios palaikytojų. Ši rolė akivaizdi turint omeny kitą faktą: 2004 metais, Rusijos prezidento vizito Kijevo Pecharsk Lavra cerkvėje metu, A. Derkačas buvo vienintelis politikas, dalyvavęs V. Putino arbatos gėrimo ceremonijoje su šventovės vadovu. 2009-ųjų sausį, A. Derkačas buvo vienas iš kelių specialaus statuso neturinčių delegatų vietinėje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios taryboje, kurie galėjo dalyvauti bažnyčios patriarcho rinkimuose (juos laimėjo Patriarchas Kirilas, vėliau išgarsėsiantis dėl buvimo „Rusų pasaulio” ideologu). 2018-ųjų rugsėjį, A. Derkačas tapo vienu iš pasirašiusiųjų laišką Pasauliniam Patriarchui Bartolomėjui, kuriame buvo prašoma nukelti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios atsiskyrimo klausimą ir išsaugoti santykius su Maskvos patriarchatu.

Nuotrauka paimta iš A. Derkačo Facebook puslapio. KGB santrumpa yra vaizduojama kaip priešprieša Vakarus palaikantiems „grantų ėdikams”.

Baideno įrašai – ne pirmas skandalas, organizuotas A. Derkačo. 2019 metų gruodį, jis jau buvo paviešinęs sensacingą dokumentą. Spaudos konferencijoje, skirtoje atskleisti NJSC Naftogaz veiklas (nuo 2014-ųjų A. Derkačas sistemingai atskleidinėjo detales apie šią kompaniją), buvo netikėtai parodytas „slaptas nurodymas”, adresuotas KGB ir esą asmeniškai parašytas Ukrainos milijardieriaus Viktoro Pinčuko. Pasak A. Derkačo, V. Pinčukas bendradarbiavo su KGB, pasivadinęs slapyvardžiu „Valery”. „Slaptasis Pinčuko nurodymas” iššaukė dviprasmišką Ukrainos visuomenės reakciją: dauguma manė, kad A. Derkačas yra melagis bei beprotis, o bet kokia jo skelbiama informacija buvo nustota vertinti rimtai. Nedidelė dalis žmonių tikėjo deputato žodžiai, tačiau dėl indormacijos, kurią galima gauti tik per FSB (Ukrainos archyvuose panašių dokumentų net nėra), A. Derkačas buvo pradėtas vadinti Rusijos šnipu.

Ar A. Derkačas išties yra susijęs su Rusija, ar tiesiog ją myli per atstumą be jokio didesnio intereso? Žiniasklaida paviešino parlamentaro dienotvarkę, kurioje matomos dažnos kelionės į šią šalį. Mes patikrinome informaciją ir galime patvirtinti, kad šie duomenys yra teisingi.

Derkarčo kelionių į Rusiją tvarkaraštis (https://from-ua.com/news/560808-deputat-andrei-derkach-ezdit-v-moskvu-kak-na-rabotu.html):

A. Derkarčo kelionės, vykusios 2014 ir 2015 metais, yra ypač įdomios. Tuomet jis lankėsi Rusijoje 5–6 kartus per metus, nors ten neturėjo jokių oficialių verslo interesų ar šeimos narių. Minskas buvo šių kelionių tranzito stotelė, kadangi tiesioginiai skrydžiai iš Ukrainos į Rusiją buvo uždrausti nuo pat agresijos prieš Ukrainą pradžios. Nuo 2019 metų  A. Derkačas visiškai pakeitė savo prioritetus ir pradėjo skraidyti tik į Lenkiją. Atsižvelgiant į dažnumą ir trukmę, šie vizitai gali būti įdomūs Lenkijos vidaus saugumo agentūrai. Tačiau galbūt atsakymas yra paprastesnis: Derkachas toliau skraidydavo į Rusiją, naudodamas Lenkiją kaip naują tranzito stotelę. Remiantis mūsų informacija, gauta iš išskirtinių Ukrainos saugumo tarnybos šaltinių, nors oficialiai Derkachas neturi jokių oficialių ekonominių interesų Rusijoje, iš tikrųjų jie egzistuoja ir yra gana reikšmingi. Turėdamas stiprią regiono tarybos frakciją, A. Derkačas sutelkė savo valdžią Hlukhive, mieste, esančiame Sumų regiono šiaurėje. Čia jis turi beveik diktatorišką galią. Anot aktyviai šiame mieste veikiančio Viktoro Bobirenko, „į šiaurę nuo Seimo upės Sumų regione kaimo mokyklos ugniagesys nebus paskirtas be priesaikos ištikimybės karališkajam namui“. Pilietinė platforma „OPORA“ apibūdino Hlukhivą šiais žodžiais: „Įtakingiausias rajono politikas yra A. Derkačas. Jis ir jo atstovai (pavyzdžiui, partijos „Liaudies valia“ vadovas regioninėje taryboje O. Bojarintsevas ar Hlukhivo meras J. Burlaka) visiškai kontroliuoja politinius procesus šiame rajone.

Sumų regiono šiaurės ekonomika nėra galinga, tačiau gali būti tam tikrų priežasčių sutelkti jėgą ten. Pirmoji priežastis yra kontrabanda, kuri taipogi yra ilgalaikė problema Hlukhivo rajone. Žinoma, kontrabanda neįmanoma be ryšių su Rusijos Federacijos pasienio tarnyba, kuri yra FSB dalis. Tiek Sumų regiono aktyvistai, tiek dabartinis Hlukhivo meras M. Tereščenko kaltina A. Derkačą bendradarbiaujant vietiniame kontrabandos versle.

Antroji priežastis yra daug mažiau aptariama žiniasklaidoje. Hlukhivo rajone yra unikalus Banitsky kvarcito centras. Čia iškasamos aukštos kokybės silicio gamybai reikalingos žaliavos, naudojamos Rusijos gynybos pramonėje. Remiantis neseniai atliktu tyrimu „Schemos. Korupciaja išsamiai“, kurį atliko Radio Svoboda, pagrindinis kvarcito žaliavos iš Hlukhivo regiono vartotojas yra būtent Rusijos gynybos pramonė. UAB Glukhiv Quarzites (Banitsky) Quarry, įmonė, veikianti Banitsky telkinyje, priklauso Kipro įmonei United Company Rusal Silicon Limited. Pastaroji priklauso RUSAL grupei, kurios savininkas yra Olegas Deripaska, JAV sankcijų sulaukęs Rusijos milijardierius ir geras  V. Putino bičiulis.

Pasakl „Schemų“ tyrimo, pusė Banitsky išgautos žaliavos atitenka O. Deripaskos kompanijoms Rusijoje, o kita dalis – dar vieno Rusijos milijardieriaus Vladimiro Lisino įmonėms. Teigiama, kad O. Deripaskos įmonė Silicon-Ural naudoja kvarcito žaliavą Rusijos gynybos pramonei, o ypatingai bendradarbiaujama su UAB Konstruktorskoe Buro Priborostroeniya (KBP). Ši įmonė gamina aukšto tikslumo ginklų sistemas Rusijos armijai.

Šaltinis: “Schemos. Korupcija išsamiai”, Radio Svoboda

Derkachų šeima jau seniai tapo draugais su O. Deripaska. „Liaudies deputatas A. Derkačas, SBU vadovo sūnus, padėjo O. Deripaskai patekti į NGZ (Nikolajevo aliuminio oksido gamyklą)“, – rašė Rusijos Forbes. Anot žiniasklaidos, 1999 metais, po susitikimo, kuriame dalyvavo A.  Derkačas ir O. Deripaska, Nikolajaus aliuminio gamyklos direktorius buvo atleistas remiantis „įslaptinta SBU medžiaga“. Tuomet naujuoju įmonės vadovu tapo Michailas Stoliarovas, Sibiro-Uralo Aluminio įmonės proteguota figūra.

Remiantis InformNapalms informacija, gauta iš Ukrainos saugumo tarnybų, Sumų regiono atstovas A. Derkačas yra O. Deripaskos partneris jo kvarcito karjeroje. Dėl parlamentaro įsikišimo ir jo politinių susitarimų nebuvo atšaukta kvarcito kasybos licencija, nepaisant aiškaus ryšio su Rusijos gynybos pramone karo Ukrainoje metu. Vietos valdžia taip pat nekelia klausimų dėl šių žmonių karjeros, nepaisant to, kad 2012–2013 metais kasybos procesas nebuvo pilnai teisėtas, o 2016 metais juo susidomėjo teisėsauga.

Atlikto tyrimo duomenimis, padaryta 183,3 mln. grivinų nuostolių. Tačiau nepaisant to, A. Derkačo dėka vietos valdžia ir regiono taryba nekėlė jokių su tuo susijusių klausimų. Mūsų turimais duomenimis, ne vien A. Derkačas, bet ir Sumų regioninės tarybos frakcijos „Žmonių valia“ deputatai, kurie yra susiję su Derkaču, tvarko Hlukhivo karjero klausimus. Iš šių žmonių verta paminėti frakcijos vadovą Olegą Bojarincevą. A. Derkačo įstatymų iniciatyvos taip pat rodo jo susidomėjimą Hlukhivo karjeru. Pavyzdžiui, jis pateikė nutarimo projektą Aukščiausiajai Radai, tam, kad vietinių tarybų galia išduodant žemės naudojimo leidimus nebūtų sumažinta.

Taigi, Andrijus Derkačas yra asmuo, kuris ne tik viešai reiškia savo atsidavimą draugystei su Rusija, bet ir palaiko glaudžius ryšius su Rusija tiek per Olegą Deripaską, tiek per Rusijos stačiatikių bažnyčią. Savo veikloje Andrijus Derkačas daugiausia dėmesio skiria pagrindinėms Rusijos darbotvarkės sritims Ukrainoje: „atskleisti Amerikos valdymą Ukrainoje“, „kovoti su vakarietiškų dotacijų organizacijomis“, „kovoti su Naftogaz“, „kovoti su NABU“. Visa ši veikla tik papildo Rusijos įtakos agento Ukrainoje ir agento kuris nuolat koordinuoja savo veiksmus su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, įvaizdį ir baigus FSB akademiją, tikriausiai lieka visu etatu dirbančiu darbuotoju.

Kostiantynas Kulikas, A. Derkačo partneris ypatingoje operacijoje

Kitas žmogus, tiesiogiai įtrauktas į Derkačo įrašų viešinimą, yra Konstiantynas Kulykas. Birželio 22 dieną A. Derkačo surengtoje spaudos konferencijoje jis patvirtino „įrašų“ turinį teigdamas, kad „2019-ųjų rugpjūtį gavau informacijos, kad [buvęs Ukrainos ekologijos ministras Mykola] Zlochevskis skyrė 50 mln. JAV dolerių, susijusių su Burisma veikla.“ Taigi K. Kulikas tapo vieninteliu „liudininku“, atveriančiu galimybę, kad Derkačo įrašai neturi nieko bendra su realybe.

Kostiantynas Kulikas – gerai žinomas vardas Ukrainoje. Aukštas pareigas užimantis Ukrainos Generalinės prokuratūros darbuotojas (Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo departamento vadovo pavaduotojas), buvo atleistas 2019-ųjų gruodį. Jis Įsitraukė į daugybę skandalų, įskaitant ir tarptautinius. Didžioji dalis jų yra susiję su Kuliko bandymais atskleisti bylas, susijusias su kandidatu į JAV prezidentus Dž. Baidenu ir Ukrainos dujų bendrove Burisma. Nemaža dalis Ukrainos žiniasklaidos jį pakrikštijo Viktoro Šokino gynėju. V. Šokinas yra 13-asis Ukrainos generalinis prokuroras. Kol jis užėmė šias pareigas, Kulikas pateko į Generalinę prokuratūrą. Žiniasklaida taip pat vadina Kuliką tokių asmenų, kaip Jurijus Lucenko ir Petro Porošenka, gynėju, nors 2019-ųjų prezidento rinkimų metu K. Kulikas viešai apkaltino 5-ąjį Ukrainos prezidentą dėl kišimosi į skandalingo verslininko Serhij Kurčenko, kuris buvo vienas V. Janukovyčiaus bendraminčių, bylą. Savo ruožtu P. Porošenka teigė, kad K. Kulikas „gavo [Ihorio] Kolomoiskio, kurio advokatą susitiko Vienoje, įsakymą, pažeidė priesaiką ir sulaužė įstatymą“.

Į klausimą, kieno žmogus iš tiesų yra K. Kulikas, galima atsakyti remiantis kitu jo biografijos faktu. K. Kulikas yra Jevgenijaus Žilino verslo partneris ir vaiko krikštatėvis. J. Žilinas buvo separatistas ir Charkovo nusikalstamos grupuotės Oplot vadeiva. Jis mirė 2016-aisiais. Verta paminėti, kad Aleksandras Zacharčenka taip pat buvo Oplot Donecko filialo vadovas ir  vadovavo teroristinės organizacijos Donecko liaudies respublika kovotojams. Jis buvo nužudytas 2018 metais.

K. Kulikas pažinojo J. Žiliną bent jau nuo 2000-ųjų vidurio. Jie turėjo verslo ryšių. Pavyzdžiui, 2014 metų sausį K. Kuliko motina kartu su J. Žilino įmone įkeitė savo 15 mln. grivinų vertės turtą (tuo metu ši suma buvo verta 2 mln. JAV dolerių). Bendrovė buvo likviduota, pinigai bankui negrąžinti, o turtas areštuotas suklastotų dokumentų. Tokiu būdu K. Kuliko motina įkeistą turtą, gautą šios operacijos metu, perdavė savo sūnui. Taigi, ryšys tarp K. Kuliko ir J. Žilino yra gana reikšmingas.

Informacijos banga Ukrainoje

Specifinis informacijos apie Derkačo įrašus platinimo pobūdis rodo, kad tai yra gerai suderinta operacija, kuriai suderinti reikėjo tik vieno centro. Ukrainoje vykdomoms Rusijos specialiosioms informacinėms operacijoms būdingas Ukrainos ir Rusijos žiniasklaidos bei ekspertų Ukrainoje ir užsienyje suderintų veiksmų suderinamumas ir vienalaikiškumas. Po pradinio Derkačo įrašų paskelbimo su Dž. Baideno ir P. Porošenkos pokalbiais visi šie veiksmai buvo atliekami vienu metu. Tarp kitų čia veikiančių jėgų yra:

• Žiniasklaidos holdingas, populiarus ir aktyvus Ukrainoje bei kontroliuojamas V. Medvedčiuko, V.Putino krikšto vaiko tėvo: 112, ZIK ir NewsOne TV kanalai. Verta paminėti, kad čia taip pat pastebimas prorusiškas kanalas Nash, kontroliuojamas ne V. Medvedčiuko, bet buvusio parlamentaro Jevhenijaus Murajevo.
• Rusijos žiniasklaida, nušviečianti Ukrainos reikalus naudodama Kremliaus naratyvą: Russia Today, RuBaltic.Ru, EADaily, Moskovskij Komsomolets, Gazeta.Ru, Ukraina.Ru, Federalinė naujienų agentūra bei kt.
• Ekspertai, kurie sinchroniškai prisijungė į sandorį ir yra susiję su V. Medvedčiuku: Dmitrijus Perlinas, Šiuolaikinės diplomatijos vystymo fondo viceprezidentas ir žurnalistas Aleksandras Zubčenko; Vitalijus Didenko, Odesos žurnalistas ir buvęs vyriausiasis Infocenter naujienų puslapio redaktorius (nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme dėl separatistinių veiksmų ir narkotinių medžiagų laikymo); Pavelas Karnazyckis, žurnalistas bei politikos analitikas (yra viešai pripažinęs darbą su KGB, deportuotas iš Ukrainos 2019-aisiais SBU sprendimu); Artiomas Buzila, žurnalistas iš Odesos (nuteistas Ukrainos teismo už separatistinę veiklą, šiuo metu gyvena Maskvoje); Ivanas Meziuko, politikos analitikas ir Krymo regioninės viešosios organizacijos “Politinio švietimo centras” tarybos narys, taip pat dirba Russia Today kolumnistu-ekspertu; Jurijus Rogulevas; Olegas Cariovas, prieštaringai vertinamas buvęs parlamentaras, Regionų partijos narys; ir kiti.

Nepaisant jau seniai bendrai naudotos tezės „Mes jau anksčiau žinojome, kad Ukrainą valdo JAV“, prorusiškos ir rusiškos žiniasklaidos atstovai bei ekspertai, tradiciškai įsitraukę į informacinį karą prieš Ukrainą, parodė didelį susidomėjimą Derkačo įrašais ir per kelias dienas paviešino panašaus tipo žinutes.

Beje, tradicinė Ukrainos žiniasklaida buvo mažiau susidomėjusi: paskelbus „KGB agento Viktoro Pinčiuko orderį“, A.Derkačas gavo ilgalaikę keistuolio reputaciją ir nebebuvo laikomas patikimu šaltiniu.

Tačiau liepą, kai A. Derkačas viešai paskelbė apie įrašytus pokalbius tarp V. Putino ir P. Porošenkos, tai sukėlė didelį Ukrainos žiniasklaidos susidomėjimą (iš esmės dėl P. Porošenkos reakcijos). Tuo pačiu metu dėl tam tikrų priežasčių šis įvykis iš esmės nesukėlė prorusiškų bei rusiškų priemonių susidomėjimo. Mūsų analizė rodo, kad žiniasklaidos dėmesys nuo trečiosios įrašų serijos tapo daug mažesnis. Priežastis tam paprasta: trečioji Derkačo įrašų serija neturi nieko bendra su artėjančiais rinkimais JAV ir nebuvo investuota į jų populiarinimą viešojoje erdvėje.

Įvertinę informacinės erdvės analizę, galime daryti išvadą, kad Rusijos dirbtinis susidomėjimas  Derkačo įrašų banga visiškai pasitarnavo kaip pretekstas šią medžiagą panaudoti JAV tematikai žiniasklaidoje. Panašiai elgėsi ir ekspertai bei žurnalistai, anksčiau dalyvavę Rusijos informaciniame kare prieš JAV. Pagrindinis žiniasklaidos šaltinis čia tampa Russia Today. Be RT, prie informacinės operacijos prisijungė jau minėta Č. Rijon, Otavos universiteto politinis analitikas Ivanas Kachanovskis, profesorius Lukas Leros iš Rio de Žaneiro federalinio universiteto ir daugelis kitų.

Taigi, specialioje informacinėje atakoje, susijusioje su pirma A. Derkačo paviešintų įrašų serija, veikė visas Rusijos informacinių karų veikėjų būrys. Tai vyko Ukrainoje, Rusijoje, JAV ir visame likusiame pasaulyje. Jų įsitraukimas gali būtent siejamas būtent su Dž. Baidenu, kandidatu JAV prezidento rinkimuose, pavarde. Taip pat svarbus minėtos žiniasklaidos ketinimas diskredituoti ar daryti spaudimą šiam kandidatui kaltinant jį korupciniais veiksmais Ukrainoje.

Oplot buvo sukurta 2010 metais ir tapo išskirtine organizacija kitų Charkovo nusikalstamų grupuočių tarpe: pagrindinis jos tikslas buvo „priešintis OUN-UPA šlovinimui“, o 350 vyrų komanda buvo žymiai didesnė nei vidutinė miesto gauja. Spėjame, kad J, Žilino teiginys interviu Ukrayinska Pravda, kad jis „visada gaudavo pinigų iš kažkur“ gali būti laikomas pripažinimu, kad grupuotė buvo finansuojama iš išorinių šaltinių.

Kiek vėliau tame pačiame interviu Zhilinas tvirtino, kad Rusijos žvalgybos veikla Ukrainoje yra normali ir netgi reikalinga praktika: tai buvo pasakyta referuojant į aptartą „broliškų tautų” temą. Anot InformNapalm, J. Žilino Oplot buvo sukurta ir vystoma kaip slapto sabotažo grupė Ukrainoje, kuri visada pasirengusi atvirai pereiti į Rusijos pusę. Būtent taip ir nutiko 2014-aisiais, šalyje prasidėjus Rusijos agresijai. Oplot yra atsakinga bent už kelis teroristinius išpuolius ir aktyvistų pagrobimus iš Ukrainos Maidano, o po rusų invazijos į Donbasą, Oplot tapo teroristinės organizacijos „Donecko liaudies respublika“ batalionu.

Nepaisant šių detalių, K. Kulikas ryšius su J. Žilinu palaikė ir po karo pradžios. Žiniasklaida yra paskelbusi J. Žilino ir K. Kuliko susirašinėjimą, vykusį 2016 metais. Ukrainos prokuroras ir prorusiškų teroristų lyderis esą aptarė specialią operaciją, skirtą išlaisvinti prorusišką lyderį Aleksandrą Kacubą (šiandien A. Kacuba yra laisvas ir, pasak Volodymyro Boiko bei InformNapalm turimos informacijos, jis yra pagrindinis prorusiškos partijos Shariy rėmėjas). Nors InformNapalm neturi galimybės pilnai patikrinti šios informacijos, tačiau mano, kad ji yra patikima atsižvelgiant į kai kurias kitas korespondencijos detales.

Panašu, kad K. Kulikas yra artimas ne tik J. Lucenka ar kitiems valstybės tarnautojams iš P. Porošenkos komandos, bet ir Rusijos slaptosioms tarnyboms. Kaip toks asmuo galėtų patekti į Generalinę prokuratūrą, yra retorinis klausimas, ypač turint omeny didžiulę Rusijos slaptųjų tarnybų ir agentų įtaką posovietinėje Ukrainoje. Bet kokiu atveju, jei J. Lutsenko būtų tas žmogus, kuris K. Kuliką paskatino domėtis Amerikos reikalais, vargu ar K. Kulikas būtų dalyvavęs A. Derkačo spaudos konferencijose ir per metus po savo paties atleidimo desperatiškai bandytų paveikti JAV rinkimus. Panašu, kad K. Kuliko susidomėjimas JAV rinkimais susijęs ne su J. Lucenka, P. Porošenka ar V. Šokinu, o su visai kitais veiksniais.

Derkačo skaitmeninio garso įrašo autentifikavimas

Mums aprašius šios informacinės operacijos struktūrą ir mechaniką, kyla klausimas, ar minimi garso įrašai yra autentiški.

Derkačo įrašai yra išleisti tokiu failo formatu, kuris pilnai neleidžia įvertinti jų autentiškumo. YouTube įkeltą skaitmeninį įrašą galima sudaryti žodžiu arba visiškai suklastoti naudojant kompiuterio balso redagavimo programinę įrangą. Šie įrašai yra būtent tokios programinės įrangos pavyzdžiai.

Įprastu atveju, jei įrašai yra autentiški, paskelbiamas neredaguotas įrašas, o originalus analoginis įrašas pateikiamas nepriklausomiems ekspertams. Būtent tokią praktiką taiko InformNapalm, Ukrainos kibernetinis aljansas ir kitos tyrimų grupės, gaudamos didelį kiekį įslaptintos informacijos.

Techniškai yra neįmanoma įvertinti skaitmeninių duomenų autentiškumo (t.y. redagavimo arba kompiuterinio redagavimo nebuvimo) atsižvelgiant į šiuo metu esamą technologijos lygį. A. Derkačas nepateikė jokių originalių analoginių įrašų. Taigi, jo veiksmai akivaizdžiai neprilygsta įprastoms autentiškos įslaptintos informacijos atskleidimo praktikoms ir atrodo panašūs į suklastotų įrašų platinimą.

Įrašų kilmės versija nėra aiški ir neatlaiko kontraargumentų. Anot A. Derkačo, įrašus jis gavo iš „tiriamųjų žurnalistų“. Tačiau nei Ukrainoje, nei užsienio šalyse nėra žurnalistų, kurie galėtų gauti įrašus iš prezidento kanceliarijos. Tokia galimybė įmanoma tik naudojantis slaptosiomis tarnybomis. Be to, akivaizdu, kad žurnalistai, jei tik turėtų tokių įrašų ir neabejotų jų autentiškumu, patys juos publikuotų užuot dalinę politikams.

Kaip A. Derkačas galėjo gauti autentiškus įrašus iš P. Porošenkos biuro? Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei pats P. Porošenka juos atiduotų. Pirmuosiuose taisytuose fragmentuose iš telefonų, kuriuos esą Bidenas ir Porošenka turėjo pokalbių metu, galima išgirsti, kad P. Porošenka vis dar yra savo kabinete, o Bidenas atsiliepia į skambutį. Neįmanoma manyti, kad P. Porošenkos kabinete jam nežinant buvo instaliuota garso įrašymo sistema.

Taip pat labai abejotina versija, ar šie įrašai buvo saugomi Ukrainos prezidento administracijoje, o po V. Zelenskio pergalės rinkimuose kam nors perduoti. Palikdamas šalies prezidento postą P. Porošenka labai kruopščiai atsikratė visos konfidencialios informacijos. Naujasis Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksandras Danyliukas P. Porošenką netgi apkaltino neteisėtu specialios prezidentūros administracijos įrangos išsivežimu. P. Porošenka oficialiai šiuos kaltinimus paneigė. Be to, Derkačo įrašų publikavimas yra politiškai nepalankus P. Porošenkos partijai „Europos solidarumas“: paskelbta informacija aiškiai jį diskredituoja ir tampa žalinga vietinių rinkimų išvakarėse.

Po antrosios Derkačo įrašų serijos (P. Porošenkos ir V. Putino pokalbio paskelbimo), sąmokslo teorija, teigianti apie paties P. Porošenko vykdytą įrašų siuntimą A. Derkačui, negali būti vertinama rimtai: neįmanoma įsivaizduoti, kad aukšto lygio politikas pateiktų tokį kompromitavimą bei parodymus apie save.

Tačiau galima ir dar viena versija. Derkačo įrašai galėjo būti sudaryti iš trijų garso įrašų grupių originalių įrašų:

• „P. Porošenka, kalbantis angliškai patalpose“ (įrašus galėjo gauti bet kuris Ukrainos ar užsienio pareigūnas ar žurnalistas, oficialiai ar neoficialiai bendraudamas su P. Porošenka),
• „Dž. Baideno balsas telefone“ (įrašus galėjo gauti bet kuris žurnalistas ar rinkėjas JAV),
• „V. Putino balsas telefone“ (šiuos balso įrašus telefone galima rasti internete arba gauti iš Rusijos prezidento administracijos).

Pastangos, reikalingos suklastoto garso įrašo pagaminimui ir išplatinimui, smarkiai viršija tiek A. Derkačo, tiek jo viešųjų ryšių specialistų ar žurnalistų galimybes. Darome prielaidą, kad šį darbą įmanoma padaryti tik padedant slaptosioms tarnyboms, kurios ilgai ir kruopščiai ruošė informacinę operaciją.

Išvados

Remdamiesi atvirai prieinamais duomenimis bei informacijos visuma iš InformNapalm šaltinių, teigiame, kad:

• Derkačo įrašai egzistuoja tik skaitmeniniame formate, todėl kalbėti apie jų autentiškumą nėra prasmės. Tai nėra pirmas kartas, kai A. Derkačas paskelbė padirbtus dokumentus – žr., „Viktoro Pinčiuko slaptą orderį“.
• Aiškindamas įrašų šaltinių kilmę, A. Derkačas prieštarauja sau ir meluoja. Visi kiti šaltiniai, tvirtinantys, jog turi „originalius įrašus“ (ypač amerikiečių žurnalistė Č. Rijon), iš tikrųjų naudojasi NABUleaks tinklalapiu, kurį kontroliuoja A. Derkačas.
• Derkačas yra Kremliaus įtakos agentas Ukrainoje. Jis yra glaudžiai susijęs su Rusija ir Rusijos žvalgyba įvairiais būdais: komerciniu (per O. Deripaską), asmeniniu (per savo tėvą), taip pat socialiniu-politiniu (per Rusijos ortodoksų bažnyčią).
• Šioje situacijoje kiti A. Derkačo partneriai, ypatingai K. Kulikas, taip pat yra susiję su Rusijos Federacija ir jos veikla, siekiant sukurti sabotažo ir žvalgybos tinklą Ukrainoje.
• Informacinė operacija Derkačo įrašai nėra skirta kaip nors paveikti vidinius procesus Ukrainoje. Pagrindinis tikslas – kišimasis į JAV prezidento rinkimus 2020 metais.

Atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie Derkačo įrašus, vertėtų domėtis ne tuo, ar tai buvo Rusijos specialioji operacija. Kyla klausimas, kodėl viskas buvo daroma taip neapdairiai ir atvirai. Atsakymas į šį klausimą paprastas: rinkimų kampanijos metu JAV, tapo svarbu daryti įtaką paprastų amerikiečių nuomonei. Jie neretai nežino, kaip patikrinti informaciją iš gaunamų šaltinių, o A. Derkačas jiems – tiesiog paprastas ukrainietis.

Išnaudodamos populiarius stereotipus apie „ukrainietišką korupciją” bei įtraukdamos įtakingą Ukrainos politiką, Rusijos specialiosios tarnybos sugebėjo įveikti tam tikras kritinio mąstymo kliūtis ir užtvindyti JAV žiniasklaidą falsifikuota informacija. Tai buvo daroma tiek tiesiogiai, tiek per įgaliotinius. Turint omenyje, kad Derkačo įrašai išprovokavo didžiausių JAV žiniasklaidos šaltinių bei daugybės šios šalies politikų reakcijas, tenka pripažinti, kad ši ypatinga operacija buvo sėkminga. Kadangi iki JAV prezidento rinkimų laiko lieka vis mažiau, mūsų neturėtų nustebinti naujos Derkačo įrašų serijos bei bandymai jas platinti JAV žiniasklaidoje bei politinėje erdvėje.

Skaitykite kitus InformNapalm straipsnius

• Samdiniai Rusijos tarnyboje
• Rusijos Federacijos „Vagner“ samdinių ekstradicija yra absoliučiai priešiškas žingsnis Ukrainos atžvilgiu
• Baltarusijoje, pasak „FlightRadar“, nusileido specialus Rusijos oro pajėgų lėktuvas
• Rusijos agresijos ribos „niekur nesibaigia“
• Rusijos-Sakartvelo karo pamokos
• JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS: legenda dezinformacijos spąstuose
• 20 Putino metų. Protestų Chabarovske veidrodyje – viso kriminalinio režimo atspindys. 8 dalis
• Janas Marsalekas – labiausiai ieškomas žmogus pasaulyje

Vertimas: Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras.
Norite neatsilikti nuo naujienų ir gauti jas pirmieji?
Sekite mus Facebooke. Paremkite projektą.