Straipsnis parengtas remiantis geopolitikos ir karybos apžvalgininko  Egidijaus Papečkio nuomone išdėstyta autoriaus Facebook paskyroje.

• Azerbaidžaniečiai pradėjo puolimą šarvuotomis pajėgomis, ir greitai neteko kelių tankų ir kelių pėstininkų kovos mašinų ir šarvuotų transporterių. Azerbaidžano pajėgų tankai ir šarvuotos mašinos buvo pamušti valdomomis raketomis (greičiausiai rusiškomis Kornet) ir susprogdinti minomis (ar valdomais užtaisais). Tradiciškai matėme iš pamuštų T-72 bokštelio ir vairuotojo liukų išsiveržusius ugnies stulpus – dėl nevykusių konstrukcinių sprendimų šie sovietiniai tankai, nors Azerbaidžano tankus ir modernizavo Izraelio firmos, yra tikri broliški kapai tankistams. Tačiau pasak Azerbaidžano gynybos ministerijos pranešimų, tikslas buvo pasiektas – užimti 7 kaimai, kontroliuoti armėnų.

• Armėnai, skirtingai nei anksčiau, nenaudojo įkastų į žemę tankų ir artilerijos pabūklų, kadangi ankstesnių konfliktų metu jie ypač nukentėjo nuo izraelietiškų smogiamųjų-savižudžių dronų (kurie pataikę į taikinį sprogsta ir susinaikina). Kadangi tokie savižudžiai yra labai brangūs, šį kartą azerbaidžaniečiai naudoja jau paminėtus turkiškus Bayraktar TB2, kurie apšaudo taikinius valdomomis raketomis, stengdamiesi nepatekti į priešo gynybinės ugnies zoną. panašu, kad ne visiems tos ugnies išvengti pavyksta.
• Abi pusės panaudojo tolimojo veikimo salvines artilerijos sistemas “Smerč” (Armėnijos naudojama – pavaizduota straipsnio titulinėje nuotraukoje). Panašu, kad didesnės žalos vieni kitiems nepadarė. Nepaisant sovietų ir rusų propagandos, šioms sistemoms visgi trūksta taiklumo, skirtingai nuo amerikietiškų MLRS M270 ir M142, kurioms dar ir sukurtos valdomos raketos, leidžiančios atakuoti itin preciziškai.
• Abi pusės itin aktyviai naudoja kibernetines atakas. Pažymėtina, kad atakuojami net visiškai smulkūs priešiškos pusės žiniasklaidos ir žinių šaltiniai.
• Šiam konfliktui abi pusės aktyviai ruošėsi maždaug nuo gegužės mėnesio, tačiau to meto retoriką ir veiksmus kaip pasirengimą didesnio intensyvumo konfliktui bent jau aš įvertinti nesugebėjau, mozaika aiškiai susidėliojo tik dabar.
• Nesiimsiu vertinti gyvosios jėgos nuostolių, bet, kaip minėjau, jie tradiciškai nemaži, nebūdingi jokiam kitam konfliktui. Armėnijos gynybos ministerija paskelbė, kad buvo nukauta 200 Azerbaidžano karių.
• Kaip sutartinai pažymi dauguma apžvalgininkų, pratybos prasidėjo iš karto po Rusijoje vykusių strateginių vadovavimo-štabų pratybų Kaukazas-2020. Jose dalyvavo nedidelis armėnų kontingentas, azerbaidžaniečiai dalyvavo tik kaip stebėtojai. Dalis apžvalgininkų pastebi, kad tuo metu Azerbaidžanas įvykdė mobilizaciją ir dabar visa kariuomenė pasirengusi – tačiau tai neturi labai didelės reikšmės, kadangi karo veiksmų teatras labai geografiškai apribotas ir jame galima panaudoti tik nedidelę dalį pajėgų. Tuo tarpu bet kokia mobilizacija biudžetą degina kaip reaktyvinis variklis kurą, todėl ilgesnės mobilizacijos Azerbaidžanas sau leisti negali.

Antra karo diena

“Baigėsi antra kovos veiksmų diena Kalnų Karabache, ir … praktiškai nėra jokių žinių” – savo Facebook paskyroje praneša Egidijus Papečkys.

Žiniasklaida ir visi kiti šaltiniai sako, kad vyksta intensyvūs mūšiai, tačiau tai labai abstraktus posakis ir visiškai neaišku, ką jis reiškia šiuo konkrečiu atveju.

• Pradėkime nuo to, kad abi konflikto šalys labai efektyviai kontroliuoja informacinę erdvę – iš čia neprasprūsta niekas, ko nepraleidžia armėnų ir azerbaidžaniečių cenzūra. Mums rodo tuos pačius vakarykščius vaizdus, jokios naujos informacijos apie nuostolius, laimėjimus ir pralaimėjimus šalys nepateikia. Azerbaidžaniečiai informuoja, kad armėnai šaudo 122 mm Grad raketomis, pagamintomis Serbijoje, rusų žurnalistas armėnų pusėje rodo to paties Grado raketų nuolaužas su nežinomu gamintojo žymėjimu. O radęs su kirilica sako, kad čia senos sovietinės ir jų nerodo. Visi supranta, kad tai šiandieninėje Rusijoje pagamintos raketos, bet rusų žurnalistas to aiškinti viešai negali ir nenori – iš Azerbaidžano atskriejusios rusiškos raketos netinka Kremliaus pozicijai. Raketų likučiai liko po naktinio šaudymo – daugiausia žalos padaryta civiliams, apgriauta ar visai sugriauta nemažai pastatų, yra žuvusių ir sužeistų.
• Armėnai praneša, kad mūšiuose dalyvauja ir turkai bei Sirijos smogikai.
• Panašu, kad šiandien visą dieną vyko nedideli taktiniai susirėmimai, siekiant užimti vyraujančias aukštumas, perimti kelių ir gyvenviečių kontrolę. Galbūt vietomis gana intensyvūs, nors greičiausiai nebe tokie kruvini, kaip vakar. Skubama užimti kuo daugiau svarbių vietovių iki prasidedant deryboms, bet nenorima patirti didesnių nuostolių. Pasitaikė  tokia no-name’o nuomonė, klajojanti po rusdiškus šaltinius, kad Azerbaidžanas tuoj paims į „reples” (t.y. apsups ir atkirs nuo Armėnijos) Kalnų Karabachą ir privers pasiduoti, neva čia sutelktos 15 brigadų jau baigia palaužti armėnų pasipriešinimą – neįtikino. Pažiūrėjau į gaublį  – net jeigu ir patikėčiau tokia teorija, nepatikėčiau galimybe sutekti tokias pajėgas šiame žemės lopinėlyje. Be to, jokia cenzūra nepajėgtų nuslėpti nei šių pajėgų, nei joms reikalingų logistikos kolonų.
• Atrodo, kad derybos jau artėja – Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas pokalbio su JT generalinio sekretoriumi metu išreiškė pageidavimą, kad konfliktą išspręstų JT savo rezoliucija. Jo iškelti reikalavimai neįvykdomi, tačiau tai jau pirmas žingsnis derybų link. Armėnija grasina pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę, taip spausdama Azerbaidžaną ir tarptautinę bendriją paskubinti derybas.
• Kremlius tyli kaip akmeninis sfinksas – tai irgi atrodo kaip ženklas, kad kol kas padėtis erzinanti, bet didelio nerimo nekelianti. Ateis laikas – V. Putinas pats apsireikš su taikos iniciatyvomis.  Kol kas jo spaudos atstovas D. Peskovas pareiškė oficialią nuomonę, jog Kremliuje nemanoma, kad šis konfliktas sukeltas tam, kad daryti spaudimą Rusijai.
• Kariniuose resursuose diskutuojanti Rusijos visuomenės dalis demonstruoja būdingą nepagarbą armėnams ir azerbaidžaniečiams, kaip beje ir visoms kitoms kaimyninėms tautoms – deja, tai yra skiriamasis šiandieninės Rusijos visuomenės bruožas – ir svarsto, reikia ar nereikia padėti armėnams. Armėnijos premjeras N. Pašinianas vertinamas kaip pro amerikietiškai nusiteikęs, todėl simpatijų nesulaukia.

Antradienį vyks uždaros JT Saugumo Tarybos konsultacijos – jose konfliktuojančios šalys nedalyvaus. Itin aktyvios Europos šalys, pradėjusios intensyvius pokalbius su Azerbaidžano ir Turkijos prezidentais bei Armėnijos ministru pirmininku. Brexito ir vidinių problemų kamuojamas Jungtinės Karalystės premjeras B. Džonsonas irgi skuba rodyti lyderystę, nes tai labai geras būdas sumažinti patiriamą spaudimą probleminiais vidaus klausimais. Šiuo metu puola Azerbaidžanas, o Armėnija ieško būdų greičiau nutraukti konfliktą. Todėl I. Alijevas tarptautinėse derybose turės nemažą pranašumą ir tikrai sieks kiek galima daugiau Azerbaidžanui naudingų pokyčių Kalnų Karabacho atžvilgiu. Tačiau tai jau kitas, ateities klausimas.