Po to, kai į atvirąją prieigą papuolė “DLR (Donecko Liaudies Respublika) informacijos ministerijos” darbuotojos Tatjanos Egorovos elektroninė korespondencija, kuri buvo platinama specialiosios temos #EgorovaLeaks rėmuose, žiniasklaidoje nuvilnijo serija rezonancinių tyrimų. Akreditavimo ir žurnalistų korespondencijos su kovotojais tema patyrė platų atgarsį. Akreditavimą teroristinėje organizacijoje “DLR” aptarė daug kas, bet beveik nepastebėtas liko dviejų „Latvijos žurnalistų“ akreditacijos Ukrainos pusėje epizodas. 

Priešistorė

Liepos pradžioje-rugpjūtyje du Latvijos žurnalistai Aleksejus Stetjuha (FB-profilis) ir Valentinas Rožentsovas (FB-profilis) suplanavo surengti projektą Ukrainoje „naivūs keliautojai“. Du „naivūs” žurnalistai nusprendė keliauti automobiliu po Ukrainos miestus ir užrašinėti kelionių įspūdžius.

Pradžiai reikia pažymėti, kad ne visai aišku, kokiu statusu jiedu važiavo į Ukrainą. Ar tai buvo darbo išvyka, ar asmeninis privatus projektas? Latvijos spaudoje jie kartais vadinami žurnalistais, o kartais Rygos blogeriais. Tuo metu “naіvieji” blogeriai-žurnalistai keliavo iš miesto į miestą, rašė gana kvailokas pastabas, aptarinėjo Ukrainos buitį. Sensacija nesigavo ir tik retas pranešimas gavo daugiau nei 100 „like“, menkaverčius video FB peržiūrėjo 1-2 tūkstančių žmonių:

Kijevas juos sutiko abejingai-33 laikai .

Keista, kad kažkas iš viso skyrė lėšų tokiam nuobodžiam renginiui:

„Romanas Mišenko: Vaikinai, kažkaip tai jūs labai jau nuobodžiai keliaujate, kur nuotraukos iš įdomių vietų, kur įdomūs interviu? Kol kas viskas sukasi aplink manomus pavojus ir kliūtis, bet grasinimų juk feisbuke visada surasi, o kliūčių jūsų veiksmams yra daug mažiau, nei pas bet kurį gyventoją“ – tokia buvo skaitytojų reakcija į nuobodžius skaitinius.

Bet kelionė vyko toliau į ATO zonos pusę, kur “blogeriai” taip pat žadėjo apsilankyti. Kiek skubota kelionė su keliais straipsniais per dieną „apšvietė“ rusakalbį Latvijos portalo “TVnet” skyrių.

Istorija

Darbui ATO zonoje jiems reikėjo spaudos pažymėjimų, kurie jiems ir buvo išduoti Kramatorske. Jau artėjant prie ATO (antiteroristinė operacija) zonos, po Ukrainos savanorio Romano Donikos nuorodų (čia ir čia), žurnalistai susidūrė su problemomis. Paaiškėjo, kad Aleksėjus Stetjuha 2014 metais jau buvo rašęs pranešimus apie Ukrainą kaip kanalo “Россия24″žurnalistas.

Iš jo plunksnos 2014 metais kilę reportažai su šiomis antraštėmis:

Мariupolis pripranta prie gyvenimo atskirai nuo Ukrainos (2014 gegužės 13)
Ukrainos valdžiai nebeužtenka pinigų netgi gynėjų apmokėjimui (2014 birželio 12)
Chuliganai sustojo tik per žingsnį nuo diplomatų nužudymo ir pasiuntinybės padegimo (2014 birželio 15)
Lugansko gyventojai gelbėja tai, kas brangiausia – vaikus (2014 liepos 2)
Kijevas neigia apšaudymus, o žmonės ir toliau žūsta nuo užtaisų ir kulkų (2014 liepos 3)
Kovos Šachtiorske: laimėjo milicija (2014 rugpjūčio 1)
Donecko milicija sunaikino kovotojų sustiprinimo rajoną (2014 rugpjūčio 15)
Diversantų grupės Luganske provokuoja gatvės kovas (2014 rugpjūčio 18)

Propagandinio darbo apogėjumi tapo Stetjuho reportažas „Nacionalinė gvardija Ukrainoje surengė parodomąjį karių-šauktinių sušaudymą“ – šiame reportaže buvo viskas: ir oligarchas Kolomoiskis, ir Pirmojo Sektoriaus kovotojai su sraigtasparniais, ir baudžiamieji veiksmai “PrivatBank” mašinomis:

Stetjuha “sušaudo” šauktinius „Россия24“ kanale

Stetjuha “atskirinėja” Mariupolį nuo Ukrainos

Iš esmės Stetjuha – paprastas rusiškas propagandistas, kolektyvinio “nukryžiuoto slavų berniuko” bendraautorius. Jo paskutinis darbas „Россия24“/“Вести.RU“ kanale datuojamas 2015-ųjų rugsėjo 23-ąja – visai nesenai. Tada Stetjuha nusprendė tapti „Latvijos“ žurnalistu ir išvyko filmuoti Ukrainoje jau kaip Rygos blogeris. Neblogas ėjimas.
Kol Ukrainos pusė aiškinosi, kas jam išdavė spaudos atstovo pažymėjimą ATO zonai, jis jau puikavosi savo “YouTube” kanale ir piktinosi Ukrainos tinklaraštininkų reakcija:

Legitimuotas žurnalistas

Reguliari atomazga

Galų gale gana greitai paaiškėjo, kaip Stetjuha iš viso atvyko į Ukrainą ir gavo akreditaciją ATO zonai. UST (Ukrainos saugumo tarnyba) atstovė Jelena Gіtljanska iš karto pažymėjo, kad UST jiems akreditacijos nesuteikė:

“Ukrainos saugumo tarnyba neišdavė akreditacijų ATO zonai Latvijos žurnalistams Valentinui Rožentcovui ir Aleksėjui Stetjuhui. Kaip jie ten atsidurė – aiškinsimės.” (pranešimo originalas)

Ir netrukus komentaruose pasirodė:

„Išsiaiškinome, jie kreipėsi dėl akreditacijos latviškomis pavardėmis ir kaip Latvijos žiniasklaidos atstovai. Netrukus akreditaciją anuliuosime ir palydėsime namo.“

Vėliau jie patys taip paaiškino akreditavimo gavimą TVNET straipsnyje:

«Mes nuvykome į Kramatorsko miesto ATO būstinę. Ten mes turėjome gauti spaudos atstovų pažymėjimus, leidžiančius žurnalistinę veiklą antiteroristinių operacijų zonoje. Šiuos spaudos atstovų pažymėjimus mes užsisakėme dar prieš du mėnesius iš Rygos.
Aš juk sakau jums, mes gerbiame įstatymus ir kruopščiai pasirengėme išvykai.
Mes susižinojome, kas galima, ko negalima, kaip viską daryti teisingai. Parašėme užklausimą Ukrainos saugumo tarnybai, užpildėme anketas, išsiuntėme dokumentus ir Latvijos žurnalistų sertifikatus. Gavome teigiama atsakymą. Kai tik atvykome i Ukrainą ir priartėjome prie ATO zonos, iš karto nuvykome į būstinę atsiimti savo leidimų.”

Prašymus jie pateikė su savo Latvijos dokumentais, kur jų vardai buvo parašyti latviška forma: Valentins Rozencovs ir Aleksejs Stetjuha.

Netrukus jie paliko Ukrainą ir pradėjo suktis Latvijos rusakalbėje žiniasklaidoje bei pasakoti apie savo sunkų likimą. Jų gimtoji TVNET išleido visą krūvą straipsnių su įvairaus adekvatumo pavadinimais, nuo “Mes per anksti nuvykome į Ukrainą, jie nebuvo pasiruošę!”, “Mes įsiminėme kelią, mes sugrįšime!” iki “Mus nugalėjo – Ukraina pralaimėjo”. Tiesiog nereikia trankytis!

OSINT-samprotavimai

Mums šioje istorijoje įdomu, kad UST iš esmės kruopščiai nepatikrino žurnalistų duomenų. Maža to, paieška internete “stetjuha žurnalistas” išmeta krūvą antiukrainiškos medžiagos iš 2014-ųjų metų. Tačiau paieška matomai buvo atliekama oficialiąja Latvijos rašysena, buvo rasta straipsnių ir pranešimų latviu kalba ir tuo šis tikrinimas buvo baigtas. Bet vardas Aleksejs Stetjuha mums lyg ir parodo, kad latviškumo čia nedaug ir reikia ieškoti žmogaus pagal rusiška rašyseną. Niekas netrukdė patikrinti elektroninės žiniasklaidos šaltinių, kur publikuoja žurnalistai. Pavyzdžiui, visiškai nebuvo patikrinta, kad jis bendradarbiavo su “Pirmuoju Baltijos kanalu” – tai rusiškojo “Pirmojo kanalo” klonas, tik skirtas Baltijos šalims. Net logotipo nusprendė nekeisti:

Aleksej(s) Stetjuha latviškajam “Pirmam kanalui”, 2016 metai

Įdomu tai, kad šis kanalas pernai netgi buvo nubaustas už vienpusę Ukrainos konflikto apžvalgą. Todėl matyt ir nestebina, kad toks kanalas priglaudžia buvusius kanalo „Россия24″ propagandistus.

Arba būtų galima pavartyti jo FB puslapius, kad paskaityti apie „chochlus“ (ukrainiečius), kurie per Euroviziją pinigus „nusiurbs“(archyvas), arba kolegų latvių pamokymus, kaip reikia teisingai rašyti apie Putiną (archyvas).

Ką šiuo atveju turėtų daryti UST darbuotojas iš Opensource intelligence perspektyvos?

• patikrinti visas vardo rašybos formas (pavyzdžiui – Igor, Игорь, Ihor, Ігор, Игар, Igors)
• atsižvelgti į vietines pavardžių rašybos taisykles (pavyzdžiui – Ковальчук, Кавальчук, Kovalchuk, Covalciuc, Kovalčuk, Kovaltchouk, Kowaltschuk)
• patikrinti skirtingų laikotarpių veiklą socialiniuose tinkluose
• patikrinti internetinės žiniasklaidos šaltinius, kuriose jie publikuoja

Tikiuosi, kad po šio insidento bus padarytos išvados ir “Pirmojo kanalo” žurnalistai, net ir po Baltijos šalių vėliava, niekada nebedirbs Ukrainoje.

Medžiagą parengė Anton Pavluško specialiai InformNapalm puslapiui; Verte: Laima Liestmann. Naudojant ir perspaudinant šią medžiagą būtina aktyvi nuoroda į mūsų puslapį.

CC BY 4.0