Lietuvos Kariuomenės KASP kariai ir JAV specialiųjų pajėgų kariai stebi, kol likę išsilaipina iš civilių transporto priemonių per pratybas „Sąjungininkų dvasia VIII“ / US Army via thedrive.com nuotr.

Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded straipsnį apie partizaniniam karui reikalingas žinias ir įgūdžius. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge. 

Karas apskritai yra įgūdžių ir resursų projekcija, o partizaninis karas – užaštrinta jo forma. Juk partizaninio karo metu galimybės įgyti neįgytų įgūdžių ar papildyti resursus yra ypatingai komplikuotos, tad jam ruoštis reikia ypač kryptingai.

Taktika

Didžiausia klaida, kokią galime daryti – „šito [patrulio bazės, check-point‘ų, apkasų ir t.t.] mums nereiks, gi ne toks karas“. Toks jausmas, kad tokie bumbėtojai žino priešo planus ir tikrai žino, koks bus karas, kokias priemones jis naudos, ir pro kur eis. Kas vakar atrodė atgyvena, konkrečioje situacijoje gali būti genialiausias sprendimas. Kiekvienas įgūdis yra svarbus, jis gulasi į bagažą, ir net nežinai žmogus, kokiu kampu jis gali būti naudingas įvairiausiose situacijose. Teko matyti karių, puikiai žinančių „misijinę“ taktiką, tačiau „žaliojoj“ taktikoj praradusius įgūdžius, ir todėl pratybų metu jie krenta „sužeisti“. Realiame gyvenime spragų kaina yra jūsų išversti viduriai ir galvos skausmas gyviesiems. Todėl neniurzgam, o dirbam.

Būtina lavinti specifinius, žvalgybos, operacijų planavimo ir vykdymo, logistikos, vadovavimo ir valdymo įgūdžius partizaninio karo atveju. Veiksmai okupuotoje teritorijoje turi tapti sudėtine kiekvieno (kartojam KIEKVIENO, kaip supratai – klausau?) dalinio kovinio rengimo dalimi. Ypatingas vaidmuo čia tenka lyderystei ir vadovavimui. Vadovavimo grandinės keitimas („jaunesnysis eilini, dabar tu vadas“), prioritetinių taikinių nustatymas, operacijų planavimas („turim 7 karius, vieną FN MAG, ir 5 kg trotilo: ką darom?“), žvalgybos metodų lankstumui („bomžo, sportininko, pardavėjo, ir kita žvalgyba“) – ties tuo turime nuolat sukti galvą ir lieti prakaitą. Todėl galvojam, planuojam ir dirbam.

Atskirai paminėtinas komunikacinis/infoops/psyops dėmuo. Mūsų, kaip padalinio atskirai, ir viso pasipriešinimo bendras gebėjimas motyvuoti savo narius (karius, rėmėjus ir pan.), rodyti mūsų piliečiams, kad giname juos ir tai darome teisingai ir teisėtai, įtikinti sąjungininkų visuomenes, kad patys kalame ordą ir maloniai kviečiame juos prisijungti, bei priminti priešo visuomenei, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas nekviestas mėšlius pasprings krauju – visa tai yra raktas į pergalę. Suprantant, kad galimybės atvirai priešintis ginklu gali būti labai ribotos, informacinės ir psichologinės operacijos yra ardomosios veiklos dalis, jei ji nukreipta į okupacinio mechanizmo skaldymą ir jo galios slopinimą. Jei tai daro tiesioginę žalą priešui – tai jau galima traktuoti kaip pasyvaus sabotažo veiksmus. Tad priešui ramaus gyvenimo tikrai nereikia užtikrinti.

Būtina treniruoti sąveiką tarp partizaninių ir konvencinių pajėgų. Partizanai turi labai gerai žinoti, kokių sąlygų reikia konvencinėms pajėgoms (nusileidimo aikštelių dydžiai, tankų išsiskleidimo ribos ir t.t.), o konvencinės pajėgos – gerai žinoti, ką gali ir ko negali partizanai, kaip su jais užmegzti ryšį ir pan. Tad pratybos, pratybos ir dar kartą pratybos.

Svarbus dėmuo – išgyvenimas. Kalbame apie individualių ir kolektyvinių gyvybinių ir kovinių funkcijų palaikymą urbanizuotoje vietovėje, neignoruojant ir outdoors patirčių. Visgi miške daug neprisislėpsi, o paskutinių konfliktų patirtis rodo, kad miestas yra ta terpė, kur efektyviai galima išgyventi. Turime išmokti ne tik asmeninės higienos nesant vandens, maisto, centralizuoto šilumos šaltinio. Slaptaviečių (pajėgoms, tame tarpe sužeistiesiems, įrangai, šaudmenims), susitikimo (agentūriniais, informacijos apsikeitimo), logistinės (maisto, vandens, įrangos, medikamentų perdavimo) operacijos yra išgyvenimo tokiomis sąlygomis esminė dalis.

Individualūs įgūdžiai

Partizaninio karo atveju turimi šaudmenų resursai ir jų papildymo galimybės būtų ribotos, tad reikia daug ir nuosekliai dirbti, kad kiekviena kulka ir kiekvienas šaudmuo būtų į tikslą. Šalia to, reikia mokytis ir tikėtino priešo ginkluotės, iš jos šaudyti, kad kai susirinksime trofėjus, netektų gaišti laiko mokantis.

Vertinant konfliktų patirtį, matosi, kokią didžiulę reikšmę partizaniniame kare turi inžinerinės priemonės (minos, sprogmenys). Jos ne tik efektyviai naikina priešo pajėgas, tačiau tai gali daryti didesniais atstumais, statant į mažesnį pavojų savas pajėgas, priešo pajėgoms kelia psichologinį diskomfortą judėti. Todėl būtina gilinti LK ir LŠS profesines žinias (ne youtubinti ir ne googlinti – nesurinksit nei kojyčių, nei rankyčių) inžinerinio rengimo srityje, integruoti šias žinias į kovinį rengimą.

Gebėjimas pasinaudoti netiesiogine ugnimi ar paramos ginklais ženkliai didina galimybes partizanams efektyviai naikinti priešo pajėgas. Esant konvenciniam konfliktui, yra sąlyginai aišku, kas koreguoja ugnį, valdo minosvaidžius, užvedinėja aviaciją. Tačiau partizaninio karo atveju į vakarykščio pėstininko rankas gali patekti minosvaidis su šaudmenų dėže. Jei iššauti gal ir pavyks, bet ar jis pataikys – didelis klausimas. Tad būtina bazines žinias suteikti visiems, kad, esant poreikiui, netektų mokytis eigoje, ar turėti savų nuostolių dėl netinkamo ginkluotės naudojimo.

Medicina, medicina, medicina. Jau nekalbant apie pirmąją pagalbą, būtina gilintis į šią sritį – kiek tik leidžia laikas ir resursai. Partizaninio karo atveju ne tai, kad chirurginė operacija, savalaikis amputavimas lauko sąlygomis negarantuotas. Žinoma, ši tema yra integrali bendro pasirengimo dalis. Jei labai gerai mokėsime lopyti, bet partizaninio karo metu tam nebus užtikrinta priimtina infrastruktūra, rezultatas liūdnas. Galima sakyti, kad reikės ieškoti būdų, kaip partizanus „prakišti” į ligonines. Taip būtų geriausia, bet žinant mūsų tikėtino priešo „kontrpartizaninius“ metodus, būtina maksimaliai gebėti padėti patys sau. Tad iki devinto prakaito varkime, mokykimės – savo ir draugo gyvybę gelbėjam.

Namų darbai

Partizaninio karo infrastruktūra kuriama iš anksto. Slėptavietės (ginklų/amunicijos/resursų slaptavietės) įrenginėjamos ne bėgant nuo NacGvardijos šuniukų, o iš anksto. Žinoma, nedarykite to nepasitarę su vadais („ai, nuo šaudymų liko čia biškį, užkasam, gal prireiks”) – slaptaviečių įrengimas yra ir mokslas, ir menas. Turime aiškiai žinoti ko, kiek, ir kuriam laikui yra toje slaptavietėje, kad ją atsidarę „neapsidžiaugtume“ radę 7,62X51 šovinių mūsų G36.

Gyvybiškai svarbu žinoti aplinką, kurioje kausimės. Partizaninio karo metu neužtenka pažinoti vietovės, žinoti landas, išlandžioti kanalizacijos angas ir pan. Esmė – meilė artimui. Kas okupacijos atveju tave nedvejodamas įduos? Kas šypsosis, bet vis tiek įduos? Kas plėšys maikę, rėks apie meilę Lietuvai, bet įduos? Kas tyliai tau padės, kas tau netrukdys, kas tavęs tiesiog nepamatys? Kas turi medikamentų? Kas žino, kur jų gauti? Kas prieina prie technikos, degių, sprogių medžiagų? Kas geria „ugninį vandenį“? Kas perpasakoja tikslias žinias, o kuris viską šimtą kartų padidina? Kas kalba tai, ką tu nori girdėti? Pas ką nepastebėti galėtumėte slėptis?

Mokykimės labiausiai tikėtino priešo kovinę techniką, laipsnius, dalinius, ekipuotės elementus dabar. Kai teks partizanauti, tai daryti bus vėlu. Tai ne tik palengvina mūsų pačių operacijas, bet sąjungininkams siunčiama kokybiška informacija ne tik leidžia jiems lengviau planuoti, bet ir mus paverčia normaliais partneriais. Tada ir jų interesas su mumis veikti bus didesnis.

Pažindami priešą, pažinkime ir save. Jei neišmanysime NATO technikos, procedūrų, terminų ir trumpinimų, kaip susikalbėsime su mums į pagalbą atėjusiais sąjungininkais? Didžioji dalis informacijos yra prieinama internete, tad domėkimės.

Be specifinės kalbos, reikia tiesiog žinoti „žmogiškąją“ kalbą. Apie tikėtino priešo kalbą jau nekalbu: kaip rinksime informaciją, atsižvelgdami į ją planuosime, būsime naudingi konvencinėms pajėgoms, jei neskaitysime priešo dokumentų, jų žmonų pliurpimo soc. tinkluose, nesuprasime girtų okupanto vapazonių? Tuo pačiu ir anglų kalba reikalinga. Be jos susitikus su sąjungininkais tik išsiviepę linksėsime: „gud, mai frend, velkam“, bet jokios operacijos kartu nepadarysime. Todėl mokykimės.

Būtų bandoma kovoti su mūsų ir mūsų artimųjų galvomis – labiausiai būtų naudojamos psichologinės operacijos, kai valia priešintis būtų įtakojama ir per mūsų artimus šeimos narius. Šiais laikais nėra sudėtinga išsiaiškinti per žvalgybą, kas yra tavo artimi žmonės. Demotyvuojančios žinutės jiems, kad mūsų šeima, nuoširdžiai besirūpinantys mūsų saugumu, paklaustų „o ar tikrai to reikia?”. Tačiau to bijoti nereikia, reikia tai žinoti, kalbėti apie tai su šeima ir ugdyti kritinį mąstymą. Kiekvieno kario dalia, ugdyti aplinkinių imunitetą, juk informacinės operacijos, tai irgi karo dalis, neužtenka pumpuoti raumenis.

Būtina kibernetinė ir elektroninė higiena, nes šiais laikais neatsakingi paspaudimai, naršymai, pokalbiai ar elementarūs pasijungimai gali kainuoti labai brangiai. Apie Rusijos elektroninės kovos galimybes jau rašėme. Jos leistų neatsakingai elektroninėje erdvėje besielgiančius partizanus sugaudyti kaip viščiukus. Priklausomai nuo situacijos, priešui ir jam tarnaujantiems internetas lygiai taip pat yra svarbus, kaip ir mums. Apie tai dar rašysime ateityje.

Tad apibendrinant galime pasakyti, kad rengimasis veiksmams okupacijos sąlygomis turi būti sudėtinė kovinio rengimo dalis, tam turi būti planuojami resursai, mokomasis specifinių dalykų. Ir tai nėra panikavimas, užsiprogramavimas blogiausiam ir panašiai. Tai yra tiesiog vienas iš galimų scenarijų, ir jam nesiruošti (ar ruoštis dėl „paukščiuko“) yra tas pats, kas nusipiešti sau ant nugaros taikinį.