Balandžio 6 dieną Rusijos karinis apžvalgininkas Antonas Lavrovas laikraštyje „Izvestija“, analizuodamas „pavasario paaštrėjimą“ rytų Ukrainoje ir lygindamas Ukrainos pajėgas su Rusijos Federacijos 1-ojo ir 2-ojo armijų korpusų (taip vadinamų „LNR“ ir „DNR“) pajėgomis okupuotame Donbase, pabrėžė, kad Ukrainos tikrai veiksmingas ginklas yra tik smogiamieji bepiločiai „Bayraktar TB2“, tačiau jų skaičius vis dar nėra pakankamas, kad būtų galima ženkliai pakeisti jėgų balansą karo veiksmų zonoje.

Apžvalgininkas, neatskleisdamas skaitytojams detalių apie naujausios Rusijos karinės įrangos, esančios Donbase, tipus, pabrėžė, kad, taip vadinamųjų, „LNR“ ir „DNR“ pajėgos turi pakankamai oro gynybos ginklų, kurie nuo 2014 m. neleido Ukrainai efektyviai naudoti aviacijos.

Primename, kad okupuotame Ukrainos Donbase tarptautinės žvalgybos bendruomenės „InformNapalm“ savanoriai rado daugiau nei 50 Rusijos ginklų ir įrangos pavyzdžių, kurie negalėjo būti trofėjiniais (t.y. nebuvo įrodymų, kad jie priklausė Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms),  todėl jos buvimas Ukrainos rytuose yra tiesioginis Rusijos Federacijos agresijos įrodymas. Tarp šių pavyzdžių yra daugiau nei 10 naujausių Rusijos elektroninio karo sistemų, taip pat oro gynybos sistemos „Buk-M1“, 9K330 \ 9K331 „Tor“ ir 96K6 „Pancir-S1“.

Tačiau reikia pažymėti, kad Rusijos oro gynybos sistemos parodė savo mažą efektyvumą prieš Turkijos „Bayraktar TB2 UAV“ Kalnų Karabache ir karinių operacijų Sirijoje bei Libijoje metu.

Nuotrauka: Libijoje sunaikintas kompleksas „Pancir-C1“ 

Dar 2020 m. birželio mėn. „Defense Express“ paskelbė apžvalgą, kurioje pažymėjo, kad Sirijoje ir Libijoje, naudojant smogiamuosius bepiločius, buvo sunaikinta daugiau nei 20 Rusijos gamybos „Pancir-C1“ kompleksų. Pasak ekspertų, raktas į sėkmę, buvo ne tiek bepiločių techninis pranašumas, kiek protingas operacijų planavimas ir efektyvus jų „hibridinis“ naudojimas.

Po karinės Azerbaidžano sėkmės 2020 m. rudenio mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, kur buvo aktyviai naudojami turkiški smogiamieji bepiločiai, Rusijos karinė-politinė vadovybė pabandė įvertinti šią patirtį ir padaryti atitinkamas išvadas, pritaikant jas kitiems karštiesiems taškams, visų pirma, karui Ukrainoje, kuris tęsiasi daugiau nei 7 metus.

2020 m. spalio mėn. tarptautinė žvalgybos bendruomenė „InformNapalm“ atkreipė dėmesį į pasirengimą eskaluoti karą Donbase ir Rusijos pajėgų pasirengimą Ukrainos bepiločių panaudojimui.

2021 m. vasario mėnesį, pirmą kartą nuo 2014 metų, ESBO stebėjimo misijos stebėtojai okupuotoje teritorijoje užfiksavo naujausią Rusijos radarą 51U6 „Kasta-2E1“, kurį Rusijos kariškiai skubiai bandė paslėpti nuo ESBO bepiločio Ukrainos vėliavos spalvų audiniu. „Kasta-2E1“ sukurtas specialiai aptikti ore esančius objektus, tame tarpe, kurie skraido itin žemame aukštyje. Atsižvelgiant į tai, kad Ukrainos aviacija nėra naudojama okupuotose teritorijose, radaras buvo dislokuotas specialiai medžioti smogiamuosius bepiločius.

2021 m. balandžio mėnesį Ukrainos ir užsienio žiniasklaida pabrėžtinai atkreipė dėmesį į Rusijos „raumenų demonstravimą“ prie Ukrainos sienų. Visų pirma, jie atidžiai stebėjo karinių stovyklų plėtrą ir karinės technikos judėjimą.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nemaža dalis hibridinės Rusijos pajėgų grupuotės nuo 2014 m. rotacijos principu jau yra dislokuota okupuotoje Ukrainos Donbaso dalyje. Tai leidžia agresoriui toliau oficialiai daryti pareiškimus, esą Rusijos Federacija „nėra konflikto šalis“, o jos kariai prie rytinių sienų esą „negrasina Ukrainai“.

Vakarų šalių diplomatiniame „ping-ponge“, reaguojant į Maskvos grasinimus, vienas iš galingų agresoriaus atgrasymo veiksnių, vietoje „gilaus susirūpinimo“,  galėtų būti Ukrainos aprūpinimas aukšto tikslumo ginklais ir specialistų apmokymas jų naudojimui. Ankstesniais metais prieštankinė sistemos FGM-148 „Javelin“ Ukrainos ginkluotėje buvo „sakralinis ginklas“. Po Azerbaidžano sėkmės kare dėl jos teritorijos grąžinimo 2020 m. rudenį, Turkijos smogiamieji bepiločiai „Bayraktar TB2“ taip pat sulaukė tokios sakralizacijos. Jie tapo pagrindine kasdienių publikacijų Rusijos žiniasklaidoje tema, todėl galima daryti išvadą, kad reikšmingas jų skaičius Ukrainos kariuomenėje ir pasirengimas juos panaudoti gali tapti Rusijos Federacijos atgrasymo priemone.

„Gilus susirūpinimas“ Vakaruose kartu su didelio tikslumo ginklų siuntomis Ukrainai visada yra geriau nei vien „gilus susirūpinimas“. Rusijos agresijos prieš Ukrainą kaina turėtų sparčiai augti kiekvieną dieną ir tapti neįperkama ne tik okupuotų teritorijų ekonominio išlaikymo požiūriu, bet ir hipotetinių itin didelių karinių nuostolių, dėl Ukrainos atsako, atžvilgiu.