Lapkričio 22 d. Rusijos Federacijos Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT) paskelbė pranešimą, kuriame apkaltino JAV ir Ukrainą „provokavus paaštrėjimą“ prie sienų ir okupuotose Donbaso teritorijose.

Rusijos UŽT oficialios ataskaitos turinys pilnai atitiko Vokietijos Reicho propagandos ministro (1933–1945) Josepho Goebbelso citatos dvasią: „Kuo baisesnis melas, tuo labiau minia juo tiki“ ir bylojo, kad JAV, ES ir Ukraina “vykdo provokacinę politiką” prieš Rusijos Federaciją.

Savo pranešimo pabaigoje Rusijos žvalgyba taip pat priminė 2008 m. Sakartvelo pavyzdį, tariamai Rusija tada veikė kaip „taikių gyventojų gelbėtoja“.

Šie Rusijos žvalgybos agentūros pareiškimai nuskambėjo kaip užslėpti grasinimai Ukrainai ir JAV, kurios esą nepasimokė 2008 metais Sakartvelo pamokų.

Norint suprasti, kodėl Rusijos Federacijos SVR pareiškimai gali būti laikomi tiesioginiais grasinimais, reikia atsižvelgti ir į istorinį Rusijos agresijos prieš Sakartvelą kontekstą.

Kontekstas

Prielaidos Rusijos agresijai prieš Sakartvelą susiklostė dar 1990-aisiais, kai su slapta Maskvos parama separatistiniai Abchazijos ir „Pietų Osetija“ (Cchinvalio sritis Sakartvele) regionai „paskelbė nepriklausomybę“ nuo Gruzijos. Po vietinių karų Rusijos Federacija primetė Sakartvelui paliaubų sąlygas ir dislokavo savo taikdarius kovos zonoje. Tačiau Maskva nesilaikė neutralumo principo, mėgaudamasi sistemingais vadinamosios „Pietų Osetijos“ „milicijos“ paliaubų pažeidimais. Be to, rusiški pasai buvo masiškai dalinami okupuotų regionų gyventojams. Invazijos į Sakartvelą išvakarėse Rusija surengė didelio masto karines pratybas „Kavkaz-2008“. Didindama provokacijų intensyvumą, Maskva laukė tinkamos priežasties atvirai agresijai. Priežastis buvo Sakartvelo kariuomenės bandymas nutraukti prorusiškų pajėgų apšaudymą ir šliaužiančią gretimų teritorijų okupaciją. Rugpjūčio 8 d. Rusija paskelbė „ginsianti savo piliečius“ Sakartvelo teritorijoje ir pradėjo pirmąjį tarpvalstybinį karą Europoje XXI amžiuje.

Plačiau apie tai skaitykite „InformNapalm“ svetainės straipsnyje „Rusijos agresijos ir Sakartvelo teritorijų okupacijos metinės“. Šiame leidinyje taip pat yra faktų apie RF ginkluotųjų pajėgų karius, dalyvavusius agresijoje prieš Sakartvelą arba priklausančius RF okupacinėms pajėgoms. Visų pirma, duomenys apie 7-osios Rusijos karinės okupacinės bazės (karinis dalinys 09332), dislokuotos prie Gudautos, ir 4-osios Rusijos okupacinės karinės bazės (karinis dalinys 66431), dislokuotų Cchinvalyje ir Džavoje, karius ir karininkus. Žinoma, kad šių Rusijos karinių bazių kariai taip pat aktyviai dalyvavo agresijoje prieš Ukrainą Donbase.

Konflikto paaštrėjimas Donbase

RF UŽT pareiškimo kontekste dabartinis Rusijos apšaudymų eskalavimas Donbase atrodo kaip pasiruošimas tolimesnėms provokacijoms pateisinti didesnę invaziją, „taikdarių“ įvedimą ir bandymą priversti Kijevą paklusti Maskvos sąlygoms.

Nors Kremlius gali ir nedrįsti pradėti plataus masto invazijos, daug kas priklauso nuo vidinės politinės situacijos Ukrainoje, taip pat nuo Vakarų partnerių noro ne tik žodžiais, bet ir darbais sustabdyti Rusijos agresiją. Pavyzdžiui, realus karinio kontingento iš Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų šalių partnerių buvimas Ukrainoje gali politiškai priversti Kremlių atsisakyti tolesnės agresijos planų. Ukrainai taip pat reikia daugiau aukšto tikslumo ginklų. Maskvą sustabdyti galima tik tuo atveju, jei agresijos pasekmės yra pakankamai didelės tiek ekonomiškai, tiek karine prasme.