Tarptautinės žvalgybos bendruomenės „InformNapalm“ savanoriai periodiškai atkreipia dėmesį į Rusijos informacines operacijas, susijusias su klastotėmis ir manipuliacijomis. Didelį kiekį duomenų apie paslėptus Rusijos informacinio karo metodus ir būdus daryti įtaką Ukrainos ir užsienio auditorijai pateikė „SurkovLeaks“ (buvusio Rusijos Federacijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninio pašto laiškų paskelbimas), „EgorovaLeaks“ (tarnybinės informacijos apie teroristų verbavimą Ukrainos okupuotuose teritorijose analizė, taip pat užsienio žurnalistų koordinavimo veiksmų analizė), „FrolovLeaks“ (Rusijos priešiškų veiksmų per religines organizacijas analizė), „UsovskyLeaks“ (Kremliaus agentų priešiškos veiklos Rytų Europoje analizė).

Tačiau, be duomenų apie veiksmų koordinavimą tarp Rusijos pareigūnų nutekėjimo, atvirų šaltinių stebėjimas ir žvalgyba gali būti svarbi analitinė medžiaga, leidžianti daryti prielaidą apie tam tikrų įtakos agentų bendradarbiavimą su Rusijos specialiosios tarnybos.

Vienas iš klastingiausių Rusijos Federacijos hibridinio karo prieš Ukrainą ir jos informacinio karo prieš Vakarus metodų yra sąlygiškai opozicinių Rusijos žurnalistų, išvykusių į užsienį, naudojimas. Iš pradžių atrodo, kad tokie žmonės yra aktyvūs kovotojai prieš V. Putino režimą, tačiau pamažu ima propaguoti darbotvarkę, kuri yra naudinga Kremliui. Jie kritikuoja Rusijos valdžią grynai simboliškai socialiniuose tinkluose, tačiau tokių emigrantų profesinė veikla ir jų publikacijos užsienio žiniasklaidoje vis labiau primena Rusijos propagandą. Tuo pat metu Kremliaus naratyvai yra užmaskuoti kaip manipuliacija, Ukraina ir Baltijos šalys vaizduojamos kaip valstybės, kurios tariamai remia neonacizmą ir fašizmą. Tokie rusai užsienyje sumaniai spekuliuoja šia tema, nukreipdami dėmesį nuo Rusijos agresijos.

Šioje publikacijoje aptarsime vieno iš tokių žurnalistų veiklą ir pateiksime faktų, rodančių jo galimą bendradarbiavimą su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Laisvai samdomas žurnalistas Leonidas Ragozinas

Rusijos Federacijos pilietis, laisvai samdomas žurnalistas Leonidas Ragozinas jau seniai traukia tarptautinės bendruomenės „InformNapalm“ savanorių dėmesį. Jo „Twitter“ paskyrą užsiprenumeravo daugiau nei 28 tūkst. Vienas iš paskutinių Ragozino retvytų su suklastotu filmo apie „Vagnergeitą“ anonsu yra tradiciškai manipuliatyvus: neva Ukrainoje veikia visa dezinformacijos industrija.

Pažymėtina, kad „Bellingcat“ įkūrėjas Eliotas Higginsas savo „Twitter“ paskyroje pastebi, kad „Bellingcat“ neturi nieko bendra su šiuo anonsu. Savo ruožtu rusų žurnalistas Leonidas Ragozinas skuba kabinti etiketes Ukrainai. Jis pabrėžia, kad būtina „ištirti Ukrainos dezinformacijos ir manipuliavimo fenomeną“.

Kas tas Ragozinas? Leiskite mums išsamiau apžvelgti šio žurnalisto gyvenimą ir įvertinti jo veiklą nuo Rusijos ir Ukrainos karo pradžios.

Įdomūs faktai

Leonidas Ragozinas gimė 1972 m. spalio 28 d. Maskvoje. 1989–1994 studijavo Maskvos valstybiniame universitete vienu metu dviejuose fakultetuose: geologijos ir užsienio kalbų. Jis gavo du diplomus pagal specialybes „geologas-hidrogeologas“ ir „vertėjas“. Iki 1998 m. dirbo anglų kalbos vertėju ir kelionių agentu. 1998–2006 m. Jis buvo BBC žurnalistas. Jis dirbo Maskvoje ir Londone. Iki 2010 m. – Rusijos žurnalo „Newsweek“ korespondentas ir redaktorius. Nuo 2010 iki 2013 metų jis dirbo prodiuseriu BBC anglakalbėje redakcijoje Maskvoje. Nuo 2013 metų jis bendradarbiauja su kelionių informaciniu leidiniu „Lonely Planet“. Būdamas laisvai samdomas darbuotojas, jis dirba su leidiniais anglų kalba „Al Jazeera“, „Bloomberg“, „Guardian“, „Politico“, „The New Republic“, „Time“, „Washington Post“ ir kt.

Trumpoje žurnalisto biografijoje BBC Rusijos svetainėje nurodoma, kad Leonidas Ragozinas „padėjo Australijos aukso ieškotojams Sibire“.

Faktai, rodantys galimą Ragozino bendradarbiavimą su Rusijos specialiosiomis tarnybomis

Sovietmečiu anglų kalba buvo profesionaliai dėstoma prestižiniame Maskvos valstybiniame universitete ne visiems, o daugiausia specialiai žmonių kategorijai, kuri buvo laikoma perspektyvia agentų baze darbui užsienyje. Darbas turizmo pramonėje yra ideali priedanga užsienio žvalgybos pareigūnams, ypač Rusijoje 1998 m., kai paprastų žmonių kelionės į Vakarų Europą, jau nekalbant apie Ameriką ar Pietryčių Aziją, buvo išimtimi. Dar labiau neįprasti buvo kontaktai su australais Sibire.

Vis dar neaišku, kodėl geologas, vertėjas ir kelionių agentas Leonidas Ragozinas, 1998 metais padėjęs „Australijos aukso ieškotojams“, nusprendė kardinaliai pakeisti savo veiklos profilį ir tapti anglų spaudos darbuotoju. Tačiau jis iškart gavo poziciją prestižiniame BBC Maskvos biure. Iki 2013 metų gruodžio Ragozinas su trijų metų pertrauka dirbo atsakingose ​​ir įtakingose BBC pareigose. Jis taip pat sugebėjo nuo 2007 m. sausio iki 2010 m. liepos dirbti užsienio naujienų redaktoriumi žurnale „Russian Newsweek“.

Verta prisiminti, kad bet kuris užsienio žiniasklaidos atstovas Rusijoje, įskaitant BBC biurą Maskvoje, jau nekalbant apie jų darbuotojus – Rusijos Federacijos piliečius, yra prioritetinis objektas FSB kontržvalgybos ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos stebėjimui. Ragozino ilgalaikė veikla šiose pareigose gali byloti apie privalomą bendravimą su Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų operatyviniais pareigūnais.

Parengiamasis Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą etapas

2013 metų pabaigoje Ukrainoje prasidėjo orumo revoliucija. Tuo pat metu Rusijos specialiosios tarnybos jau rengė aktyvią invazijos ir Krymo užgrobimo fazę. Paprasti rusai apie tai dar nežinojo, tačiau Rusijos specialiosios tarnybos jau turėjo naujų užduočių: įteigti Vakarų visuomenei nuomonę, kad „viskas nėra taip paprasta“, susilpninti Rusijos agresijos įrodymus, užmaskuoti ir apskritai priversti Vakarus atsisakyti remti Ukrainą.

Gana keistas sutapimas yra faktas, kad prestižinis ir gerai apmokamas žurnalisto Ragozino darbas gimtojoje Maskvoje staiga baigiasi 2013 m. Tai sutampa su naujų užsienio prioritetinių užduočių gavusios Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojų mobilizavimu. Žurnalistas Ragozinas su daugybe kontaktų užsienio žiniasklaidoje ir patirtimi angliškai kalbančioje aplinkoje netikėtai nusprendė persikelti į Rygą, nors de facto atviras Krymo užgrobimo etapas ir sankcijos, susijusios su Rusijos agresija, dar buvo toli už horizonto.

Pirmosios Ragozino publikacijos žurnale „Al Jazeera“ pasirodė 2013 metų gruodį ir „atsitiktinai“ sutapo su aktyvių protestų Ukrainoje pradžia: 2013 m. gruodžio 23 d. „Al Jazeera“ paskelbė pirmąjį Ragozino straipsnį apie Ukrainą „Ukraine protests: The view from Moscow“ („Ukrainos protestas: vaizdas iš Maskvos “).

Straipsnyje Ragozinas kategoriškai ir nepagrįstai tvirtino apie kažkokias „rusų problemas Ukrainoje“, „pavojų iš Ukrainos nacionalistų“, paskleidė provokuojančias tezes apie „rusiškus Ukrainos regionus“ ir jos „dirbtines valstybių sienas“, kas visiškai atitiko Kremliaus propagandinius lozungus. Tuo pat metu žurnalistas melavo Vakarų auditorijai, kalbėdamas apie „abejingą Rusijos požiūrį į Ukrainos įvykius“.

Pastaba. Remiantis pagarsėjusia Rusijos generolo Gerasimovo doktrina, hibridiniam karui vykdyti būtina privaloma intensyvi informacija ir propaganda, kuri turėtų slopinti šalies valią – agresijos auką priešintis, taip pat neutralizuoti galimą tarptautinę reakciją į Rusijos Federacijos agresiją. Be propagandos struktūrų, Rusijos užsienio žvalgybos vadovybė numato užsienio, įskaitant neoficialias, atstovybes ES ir NATO šalyse. Viena iš tokių neoficialių priešiškos įtakos priemonių yra dirbančių po priedanga „laisvai samdomų žurnalistų“, „ekspertų“ ir kitų „nuomonės formuotojų“ veikla užsienyje.

Reikia pripažinti, kad Leonido Ragozino persikėlimas į Latviją buvo paruoštas gana gerai, nors ir ne su idealia legenda. Ragozinas pasirinko temą „opozicinė veikla“ ir „sunkumai žurnalistiniame darbe“ Rusijoje, kad paaiškintų savo norą persikelti į kaimyninę NATO šalį (kurią Kremlius vis dar laiko posovietine).

Pastaba. Dokumentiniam faktų apie fiktyvią specialiųjų tarnybų agento biografiją patvirtinimui idealiai tinka vaizdo ir fotografinė medžiaga, paimta realių opozicijos protestų metu, ypač teisėsaugos institucijų atstovų užfiksuotas „objekto“ sulaikymas. Vėliau ši medžiagos platinama užsienyje.

Nenuostabu, kad tarp 2012 metų gegužę Maskvos Bolotnaja aikštėje per opozicijos mitingus sulaikytų demonstrantų galima matyti Ragoziną aukštos kokybės nuotraukoje. Tuo pačiu metu policijos pareigūnų veidai yra neryškūs arba jų nematyti. Būtent šios nuotraukos pagalba Leonidas Ragozinas vėliau bandė dar kartą patvirtinti savo „opozicingumą“ žinomoje Latvijos svetainėje 2019 m. gruodžio mėn., nesėkmingai bandant gauti leidimą gyventi Latvijoje.

Be to, Rusijos spaudoje, kurią kontroliuoja Rusijos specialiosios tarnybos, Ragozinas nenuilstamai reklamuojamas kaip kai kurių „Soroso politinių jėgų“ atstovas.

Interviu Latvijos portalui DELFI rusų kalba Ragozinas tvirtino savo „opozicingumą“, pasakodamas, kad Rusijoje jam „sunku dirbti žurnalistu“ ir nors jis „nebuvo persekiojamas“, jis su žmona „nusipirko butą“ Rygoje ir persikėlė į ją.

Čia ypač reikėtų pažymėti, kaip Ragozinas elegantiškai paaiškino savo nekilnojamojo turto Rygoje įsigijimą: esą vienintelio buto Maskvoje pardavimas buvo lėšų šaltinis brangiam butui įsigyti. Tačiau tai netiesa, nes bent du butai Maskvoje buvo įregistruoti Rusijos Federacijos piliečio Leonido Aleksejevičiaus Ragozino vardu [šių butų adresai yra redakcijos žinioje, juos galima rasti ir atviruose šaltiniuose].

2014 m. Ragozinas gana lengvai gavo leidimą laikinai gyventi Latvijoje 5 metus ir šalyje pradėjo aktyvią veiklą, kurioje buvo matyti nuoseklus Rusijos propagandos tezių įgyvendinimas. Iš po jo plunksnos purvinu srautu į žinomus Vakarų anglų kalbos leidinius pasipylė antilatviška ir antiukrainietiška medžiaga.

Ragozino publikacijų pavyzdžiai

2014 m. liepos 19 d. (praėjus vos dviem dienoms po tragedijos) „Al Jazeera“ paskelbė publikaciją anglų kalba apie Malaizijos lėktuvo „Boeing-777“ katastrofą skrydžio MH17 metu, kurio autorius yra Ragozinas. Straipsnio pavadinimas buvo „Who is responsible for the MH-17 tragedy?“ („Kas atsakingas už MH-17 tragediją?“). Ši medžiaga, skirta angliškai kalbančiai auditorijai, turėjo tam tikrų ypatumų: oficialiai smerkdamas konfliktą Ukrainos teritorijoje, Ragozinas atkakliai ir tikslingai cituoja įvairias melagingos tragedijos versijas ir savo spėjimus patvirtina tuo, kad Ukraina praeityje, „per 2001 metų pratybas“ jau buvo numušęs Rusijos civilinį lėktuvą. Tikriausiai ši trumpa žinutė buvo pagrindinis slaptas naratyvas, turėjęs neigiamai veikti skaitytojo pasąmonės lygmenyje.

Kitas įdomus pavyzdys – 2019 m. kovo 16 d. straipsnis „Annexation of Crimea: masterclass in political manipulation“ („Krymo aneksija: meistriškumo kursas politinėje manipuliacijoje“). Jame Ragozinas ciniškai žavisi Putino meistriška Krymo aneksija, ir šis susižavėjimas turi aiškų tikslą priversti tarptautinę bendruomenę susitaikyti su neišvengiamu okupacijos pripažinimu.

Tai toli gražu ne visi pavyzdžiai. Apskritai, nuo 2013 m. gruodžio iki 2021 m. rugpjūčio mėn. laisvai samdomas žurnalistas Leonidas Ragozinas vien „Al Jazeera“ paskelbė 35 straipsnius anglų kalba, skirtus įvairiems žymiems įvykiams, daugiausia ukrainietiškiems. Daugelyje šių medžiagų, dengiantis nuomonių neutralumo principu, bandoma slėpti Kremliaus kaltė dėl agresijos prieš Ukrainą, įvairiais pretekstais teisinami neteisėti Rusijos režimo veiksmai.

Vėlia Ragozinas įsivažiavo – galbūt ne be Maskvos paskatinimo – ir pradėjo drabstyti purvais jį priėmusią šalį – Latviją, jos vadovybę ir politines jėgas.

Puikus pavyzdys – straipsnis-paskvilis „Intermariumo dugnas“ (daugeliu atžvilgių – įprasta Rusijos propaganda) nusipelno atskiros analizės, nes šis informacinis produktas turi kraštutinę antilatvišką ir antiukrainišką orientaciją. Savo „tyrime“ Ragozinas iš visų jėgų bando rasti ryšį tarp Latvijos nacionalinės sąjungos atstovų ir Ukrainos „neonacių“. Ko gero, pagrindinis šio straipsnio uždavinys buvo diskredituoti ir blokuoti tarpvalstybinius Latvijos santykius su Ukraina ir Baltijos šalimis, taip pat bendrus regioninės plėtros projektus, įskaitant projektą „Intermarium“, kurio Maskva labai nemėgsta.

Ši publikacija buvo tik pirmasis Rusijos specialiosios operacijos etapas. 2019 m. gruodžio 17 d., remdamasis vadinamuoju Ragozino žurnalistiniu tyrimu „Intermariumo dugnas“, pagrindinis Rusijos propagandinis kanalas „Sputnik“ paskelbė savo destruktyvią medžiagą, nutaikytą į JAV vyriausybę ir visuomenę.

Be to, ši medžiaga, palaikoma Rusijos trolių gamyklų, buvo plačiai platinama propagandinėse rusų kalbos svetainėse ir socialiniuose tinkluose.

Lingvistinė Ragozino anglų kalba publikuojamų straipsnių žiniasklaidoje analizė ir jų turinio analizė rodo didelę tikimybę, kad jie yra parengti kelių autorių. Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, galima daryti prielaidą, kad Ragozinas dažnai naudojamas ne tik iš Maskvos gautų medžiagų apdorojimui bei platinimui, bet ir specialiai paruoštai medžiagai anglų kalba platinti jo vardu.

Įdomu tai, kad 2020 metais Latvijos pilietybės ir migracijos reikalų tarnyba atsisakė išduoti leidimą Ragozinui pastoviai gyventi Latvijoje. Informaciją apie tai išplatino Rusijos propagandos šaltinis „Sputnik Latvia“.

Išvada

Tikėtina, kad Latvijos slaptosios tarnybos jau seniai stebi laisvai samdomo žurnalisto Leonido Ragozino, kuris gali būti Rusijos slaptųjų tarnybų įtakos agentas, destruktyvią veiklą. Tuo tarpu jo vardas Vakarų žiniasklaidoje naudojamas straipsniuose, kuriais siekiama diskredituoti Ukrainą ir Latviją tarptautinėje arenoje.

Gana keista, kad Rusijos žurnalistai, kurie tariamai paliko savo tėvynę dėl Rusijos represinės sistemos spaudimo, rašo ne apie Rusijos Federacijos vidaus problemas, ne apie daugybę jos nusikaltimų, hibridinius dalinius, tokius kaip „Rusič“ ir „Vagner“, bet daugiausia užsiima Ukrainos diskreditavimu. Tačiau būtent Ukraina yra besąlygiška Rusijos Federacijos agresijos auka. Ir tokie „opoziciniai“ Rusijos žurnalistai, gyvenantys NATO šalyse, tampa puikia priemone skatinant Rusijos agresiją į vakarus, ypač į Baltijos šalis.

Norite neatsilikti nuo naujienų ir gauti jas pirmieji?
 Sekite mus Facebooke. Paremkite projektą.