Kaip Anthony Lee Iacocca apie antraštes kartą taikliai pasakė: „Dauguma žmonių visai neskaito straipsnių, o tik peržvelgia antraštes. Todėl tas, kuris jas rašo, daro milžinišką įtaką į tai, kaip skaitytojai suvokia naujienas.”

Šiandiena radau puikų antraščių meno pavyzdį vokiečių laikraštyje „Die Zeit“, tačiau apie tai vėliau. Pradžiai pora Vokietijos žiniasklaidos antraščių pavyzdžių iš pastarųjų mėnesių, t.y. iš kiek daugiau nei dviejų metų laikotarpio pradedant nuo Krymo okupacijos ir Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

Šie netaktiškumai pаsirodo kartkartėmis tai čia, tai ten. Štai pavyzdžiui, Vokietijos laikraštyje „Die Welt“ 2016-ųjų vasario 22-sios leidinyje, Eurovizijos ir planuoto Jamalos pasirodymo joje tema, buvo publikuotas straipsnis su antrašte: “Ukraina provokuoja Rusija savo kandidate iš Krymo”. Girdėjome, žinome, taip. Ukraina jau ištisus du metus provokuoja Rusiją. Pirmiausiai Ukraina surengė revoliuciją savo namuose, tada leido užimti savo pusiasalį, po to išprovokavo Rusijos karinį personalą atvykti į Donbasą ir žudyti ten Ukrainos piliečius, o tada įžūliai pradėjo ginti savo teritoriją šalies rytuose, sugebėjo išprovokuoti Vakarų sankcijas Rusijai, atsisakė pirkti dujas iš Rusijos, o dabar priešinasi “Rusų pasauliui” ir šneka, apie kažkokias savas idėjas apie savo ateitį. Akivaizdu, tai gryna provokacija.

Gegužės mėnesį pasirodė BBC dokumentinis filmas apie sąmokslo teorijas dėl numušto MN17. Režisierius gana gerai žinomas, jo filmus lengva rasti internete. Dramaturgija paprasta: jis suranda visokių stebuklų-moksliukų su juokingomis teorijomis apie šiokius ar anokius įvykius (pavyzdžiui, apie 9/11), suteikia jiems galimybę ekrane išsikalbėti, o tada sutraiško jų teorijas į šipulius. O ką rašo Vokietijos žurnalas „Stern“, anonsuodamas šį filmą Vokietijoje? Antraštė buvo parašyta laikantis geriausių Kremliaus propagandos tradicijų : “BBC dokumentinis filmas: Ukrainiečių naikintuvas galimai numušė MN17”… Viskas aišku.

Arba štai ši nuostabi antraštė, kuri prieš porą savaičių pasirode labai gerbiamame ir rimtame Vokietijos laikraštyje, Frankfurto „FAZ“: «Vladimiras Putinas pavadino JAV priešraketinės gynybos sistemą Ukrainoje grėsme”. Aš „FAZ“ forume iš karto pasidomėjau, kur būtent Ukrainoje Vokietijos žurnalistai atrado amerikiečių priešraketinės gynybos sistemą – man norėjosi šią nuostabią naujieną tuoj pat perduoti mūsų vaikinams, kurie, priešingai nei Vokietijos žurnalistai, net nenutuokė apie tokius teigiamus pokyčius įvykių eigoje. Tarp kitko, pačiame straipsnyje kalbama apie JAV priešraketinės gynybos sistemą Rumunijoje. Kaip antraštėje atsidūrė Ukraina, ne visai aišku. Kas tai – skaitytojų gaudymas, ar sąmoningas sabotažas, atsižvelgiant į tą faktą, kad tokios temos, kaip Amerikos ginklai, Amerikos kariai ir tonos Amerikos sausainių Ukrainoje – viena iš mėgstamiausių Kremliaus propagandos temų?

Susidaro įspūdis, kad žurnalistika nustojo egzistuoti. Yra žmonių, kurie iš tikrųjų yra žurnalistai, bet ar dar egzistuoja žurnalistika?

Žurnalistai kažkodėl įsitikinę visiška savo neliečiamybe, mat demokratinėje visuomenėje žodžio laisvė yra ypatingai svari.

Čia ir iškyla dilema: laisvė reiškia ir atsakomybę. Negali būti jokios laisvės be savos atsakomybės suvokimo, jokių teisių be pareigų. Visų pirma, preiš save patį.

Dangstydamiesi teise į žodžio laisvę teroristai ir propagandistai didina savo žiniasklaidos resursus visame pasaulyje, platina sąmoningą melą, iškreipia realybę pasaulio stipriųjų naudai, bandydami užkariauti žmonių protą ir sielą.

Niekas neprisimena “žurnalistų etikos”, kuri taip pat pagrįsta įstatymais. Ji paremta įsipareigojimu pateikti žmonėms tiesą, jos ieškoti, atskleisti dalykų esmę…

Po žodžio laisvės priedanga ” žurnalistai ” (gal vadinkime juos tiesiog žiniasklaidos darbuotojais) išmoko pateikti savo subjektyvią asmeninę nuomonę (kas iki šiol buvo vien menininku prerogatyva; iš kitų visada kažkaip reikalaujama pagrindimo ir logikos) ir kurti istorijas taip, kad garsioji objektyvioji tikrovė paprasčiausiai nustojo egzistuoti. Jos tiesiog nėra.

Asmeninė nuomonė – tai dar geriausiu atveju. Pusėje atvejų (rašau pusėje atvejų, bet manau, kad iš tiesų jų daugiau nei 50%) kalba eina apie elementarų papirkinėjimą. Tai yra, apie korupciją žurnalistų aplinkoje. Apie valstybės aparatą kažkaip visi mėgsta pasvarstyti, tačiau “korupcija žurnalistinėje aplinkoje” – ar esate kur nors girdėję šią savoką? Na štai, aš ją išradau.

Ką turime? Žmones, įvaldžiusius žodžius, mokančius jais žaisti ir juos taip pateikti, kad jie greičiau įsiskverbtų į žmonių sąmonę. Tai yra jų profesija. Pateikti pranešimą. Šauklys. Pasiuntinys.

O šiuolaikinėmis salygomis, kuomet gyventojai laisvalaikį leidžia žiurėdami vienos ar kitos šalies vakarinę TV programa, “žurnalistų” pavidale mes turime kareivių armiją, pajėgią užkovoti svarbiausią dalyką: žmogaus protą, dvasią. Pajėgią perprogramuoti žmogaus požiūrį į pasaulį. Pajėgią įtakoti realybės suvokimą … Tai virtuali armija, mūsų laikais galinti pakeisti realių įvykių eigą, nes virtualus pasaulis jau senai yra susipynęs su realiuoju ir tapęs jo dalimi. Ir ši armija laiko iškėlusi didžiulius baltus plakatus, ant kurių didelėmis juodomis raidėmis užrašyta: “Žodžio laisvė”.

Tie plakatai išbaido visus protestuojančius ar bandančius paneigti …

Kas yra žodžio laisvė? Laisvė išreikšti savo nuomonę (SAVO nuomonę). Tai galioja kiekvienam žmogui. Tačiau “kiekvienas žmogus” nedirba struktūrose, kurios turi įtakos masės sąmonei. Ar žmonių, turinčių tokį poveikį, laisvė neturėtų būti ribojama tiesos, garbės, sąžiningumo, etikos, moralės?

Ar turi žurnalistai teisę po ESBO-atstovų apšaudymo Donbase rašyti antraštes: “Ukraina: ESBO-atstovai buvo apšaudyti Rytų Ukrainoje” (šiandieninėje „Die Zeit“, viename iš didžiausių laikraščių Vokietijoje).

Įdomi antraštė, ar jums taip neatrodo? Ir pilnai ja galima patikėti… Juk Ukrainoje. ESBO. Apšaudė. Kas čia ne taip?

Viskas tinka. Psichologija – jau šimtą metų pripažintas mokslas, ir faktas, kad po tokios antraštės žmonių atmintyje liks: “Ukraina! ESBO! Apšaudymas!!!” Viskas.

O kaip jums patiktų tokia antraštė: “Okupuotame Donbase ESBO-atstovai buvo apšaudyti prorusiškų teroristų su Rusijos ginklais”?

Šiek tiek kitoks įspūdis, ar ne?

O juk antra antraštė – objektyvi tikrovė. Bet apie ją ” žurnalistai” nutyli. Formaliai tuo netgi “nieko neiškreipdami”.

“Nieko” reiškia: skaitytojų samonėje pasėta aiški idėja, kad Ukrainoje šaudoma, šaudoma netgi į užsienio atstovus. Rusija čia niekuo dėta. Rusijos kariai niekuo dėti. Rusijos ginklų ten visai ir nebūta. Jokios nuorodos, kad Donbasas – Ukrainos teritorija, kuri jau du metus yra nacių okupuota ir dėl kurios jau du metai vyksta karas. Visko šio nėra.

Žurnalistika)

Medžiagą parengė Irina Schlegel specialiai InformNapalm puslapiui; Verte: Laima Liestmann. Naudojant ir perspaudinant šią medžiagą būtina aktyvi nuoroda į mūsų puslapį.

CC BY 4.0