Daug vandens nutekėjo nuo Krymo aneksijos, daug problemų buvo ir nemažiau atsirado. Vis tik tokie klausimai, kaip antai „kur pavalgyti?“ ir „kur atsigerti?“, niekada nenustos jaudinti tiek paprastų piliečių, tiek ir elito atstovų. Jei pirmu klausimu reikalai dar visai tvarkoj, vandens klausimas lieka atviras. Dėl Dniepro vandens tiekimo Šiaurės Krymo kanalu nutraukimo Krymo gyventojai ir, visų pirma, okupuoto pusiasalio ūkininkai patiria ūmų vandens tiekimo poreikį ir yra priversti pereiti prie požeminio vandens gavybos.

Nuomonių apie vandens tiekimo problemų buvimą ar nebuvimą yra daug. Ir vis tik: ar turi Krymas problemų dėl vandens? Ir kas kaltas dėl esamų vandens tiekimo problemų? Manau, šį klausimą išsiaiškinti nori kiekvienas krymietis. Todėl paprašėme žmonių, atvykusių į žemyninę Ukrainą iš pusiasalio, išreikšti savo nuomonę. Anoniminis tyrimas buvo atliekamas tris dienas Chersono srities pasienio kontrolės postuose. Rezultate, iš 584 respondentų teigiamai į pirmąjį klausimą atsakė 412 (71%) žmonių. Jokių problemų neturi tik 99 (17%) ir 73 (12%) buvo neapsisprendę.

Iš 412 žmonių, įsitikinusių, kad vandens problemų Krymo pusiasalyje yra, 252 (61%) kaltina Rusijos vyriausybę, 101 (30%) – Ukrainos valdžios institucijas, 59 (9%) – mato ” viso blogio šaknims ” kitų priežasčių – pavyzdžiui, pusiasalio “ekonominę blokadą”.

Išsiaiškinkime šiuos klausimus. Taigi, be Dniepro vandens pusiasalis liko nuo 2014 metų pavasario, kol ten dar buvo nepraūžę fejerverkai ir visaliaudinis triumfavimas dėl ginkluotos okupacijos, vadinamos “Krymo pavasariu”. Būtent visų šių įvykių įkarštyje, taip vadinamos „rinkliavos“ atstovai ir visokio plauko sukčiai pradėjo grobti autonominėje respublikoje esančius valstybinius objektus. Ne išimtis ir Šiaurės Krymo kanalo siurblinės, kurias, spaudžiant rusų valdžiai, pradėjo atjunginėti garsiai šaukdami, kad krymiečiams visai nereikalingas “banderinės” valstybės vandens tiekimas. Atseit, “lai Junta paspringsta savo vandeniu.”

Šiaurės Krymo kanalo objektų kontrolės praradimas pusiasalyje ir nekompetencija tų, kurie juos užėmė, buvo ir vis dar yra pagrindiniai vandens tiekimo problemų Kryme šaltiniai. Problemos sprendimui nauja Krymo valdžia pradėjo skelbti įvairias galimybes – vieną fantastiškesnę už kitas: nuo jūros vandens gėlinimo iki tiekimo iš Krasnodaro krašto. Beveik iš karto žemdirbystės poreikių tenkinimui Kryme pradėta pereidinėti prie požeminio vandens gavybos. Nuo Krymo okupacijos pradžios Gamtos ministerijos žemės ūkio gamintojams buvo išduotos 43 licencijos požeminio vandens gavybai. Bet tai pasirodė nepakankama. Pasak Perekopės rajono “administracijos vadovo” Sergejaus Bidaneco, nepaisant to, kad Krymo “vyriausybė” laiku reagavo į kaimiečių problemą, prasidėjus karščiams, Krymo stepiniai regionai be vandens virsta dykuma, kurioje neįmanoma auginti net pašaro gyvuliams. O tai reiškia, ir alternatyvios gyvulininkystės plėtra išlieka dideliu klausimu.

Rimta, nors ir ne katastrofiška, rytinio Krymo aprūpinimo vandeniu situaciją pavadino respublikos „valstybinio vandens ūkio komiteto vadovas“ Igoris Vailis „Krymo valstybinės agrarinės politikos, aplinkosaugos ir gamtinių išteklių tarybos“ posėdyje. Pasak jo, vietoj 20 milijonų kubinių metrų gamtinių prietakų į rezervuarus Belogorske ir Taigane nuo metų pradžios pritekėjo viso 3,4 mln. kubinių metrų. “Taiganas tuščias, Belogorske naudingo vandens perpumpavimui yra 3 milijonai kubinių metrų, dar 55 tūkstančiai kubinių metrų kasdien pasipildo iš požeminio vandens šaltinių”, – patikslino Vailis. Siekiant pagerinti Krymo rytinės dalies aprūpinimo vandeniu situaciją, iki 2016 metų rugpjūčio „valstybinis vandens ūkio komitetas“ numato vandentiekio prijungimo darbus Prostorneno vandens saugykloje, kas sudarys galimybę papildomai nukreipti 50 tūkstančių kubinių metrų vandens rytiniam Krymui. Taip pat žada pradėti Zelenojarsko rezervuaro dugno valymo darbus, kas duos papildomus 700-800 tūkst. kubinių metrų. Taip pat atlikti darbus Stanciono ir Feodosijos vandens saugyklose papildomiems 4 milijonams kubinių metrų vandens užtikrinti.

Įdomu, ar pagerės vandens tiekimo rytiniame Kryme situacija, kaip žada „valstybinio vandens ūkio komiteto vadovas“ , pasibaigus darbams? Į šį klausimą tame pačiame posėdyje atsako pats Igoris Vailis: „jo yra, bet jis negyvam dumble, kurio negalima išgauti“. Tai kam atliekami tokie brangūs darbai? Iškart peršasi atsakymas-gyventojams nuraminti, svarbiausia- ne spręsti problemą, o parodyti, kad problema sprendžiama.

Na, pagyvensim- pamatysim! Kol kas pagrindo optimizmui Rusijos užimtose “tradicinėse rusų žemėse”, kaip matome, nėra labai daug.

Vandentiekis nuo “Buriatijos šauktinių-gastarbaiterių“

Rengdama šį straipsnį, internete radau įdomią pastabą: 2015 metais pusiasalio gyvenviečių aprūpinimui vandeniu buvo pašauktas Rusijos Federacijos Rytinės karinės apygardos logistikos brigados vamzdynų tiesimo batalionas. Iš viso, pasak kariškių, Krymo gyventojų aprūpinimo vandeniu darbam buvo pašaukta apie 300 apskrities karių ir daugiau nei 90 karinės ir specialios įrangos vienetų. Vamzdynų tiesimo bataliono kariai pusiasalyje nutiesė 24 vamzdynus, kurių bendras ilgis 288 km, nuo Prostorneno užtvankos iki Šiaurės Krymo kanalo. O rezultatas? Rezultatas nuostabus, net, galima sakyti, egzotinis. Dabar vietiniai gyventojai, žvelgdami į beveik tuščias drėkinimo kanalų vagas, su susidomėjimu apžvelginėja tarp šiukšlių kreivai nutiestas 30- kilometrines vamzdynų gijas, net nepridengtas žeme ir gulinčias tiesiog po atviru dangumi. Apžiūrinėja ir stebisi: kokių tai stebukladarių darbas ir kokia to viso prasmė. Juk vandens kanaluose kaip ir anksčiau ne per daugiausia.

Stebėtis, tarp kitko, nėra kuo- juk viskas nudirbta grynai „rusiškai“- pigiai ir piktai- nemokamos Buriatijos šauktinių-gastarbaiterių darbo jėgos, ir su dideliu patosu: “Rusai saviškių bėdoj nepalieka!”. Atlikta, atraportuota ir pamiršta. Džiugu tik viena, kad vietos gyventojai dar galės pasinaudoti nesugadintais vamzdžiais savo ūkio reikalam.

Vandens nenusimato?

Atsižvelgiant į tai, kad Krymo pusiasalyje gana negausu požeminio vandens, ir kad spręsti vandens tiekimo problemą okupacinė valdžia bando maksimalios eksploatacijos kaina, nepaisydama aplinkosaugos reikalavimų, kyla nemažai klausimų. Kiek veiksmingi vietinių genijų ir jų Kremliaus kuratorių metodai? Ar Krymui pasiseks visiškai išspręsti vandens tiekimo problemą be vandens iš Dniepro? Kokių pasekmių tai turės pusiasalio aplinkai ir žemės ūkiui?

Pasak Rusijos Aplinkosaugos ministerijos vadovo Sergejaus Donskovo, 2016 metų gegužės 5 dienos duomenimis bendras Krymo pritekamojo vandens telkinių- pagrindinių vandens tiekimo rytiniams pusiasalio rajonams šaltinių- turinys buvo 35,8 milijonų kubinių metrų, 5 mln. mažiau nei pernai. O patikimam Kerčės, Feodosijos ir Sudako rajonų aprūpinimui vandeniu būtina pirmiausia pravesti vandentiekį. Vis tik pradėti jį eksploatuoti planuojama ne anksčiau kaip 2020 m.

Nuo 2014 metų buitinio ir geriamojo vandens rezervuarams Kerčės pusiasalyje pildyti pradėtas naudoti Belogorsko ir Taiganės vandens telkinių vanduo, seniau naudotas drėkinimui, o taip pat ir statomi arteziniai baseinai. Tiekiant geriamosios kokybės vandenį Bijuk-Karasu vaga ir Šiaurės-Krymo kanalu patiriama 18-28% (pagal kitus šaltinius iki 50-60%) nuostolių.

Jau dabar dėl Krymo perėjimo prie vietinių šaltinių pusiasalio žemės ūkio sektorius neteko 90% gėlo vandens. Ryžių auginimas yra jau praeities dalykas, o jei dar porą metų nebus drėkinama šiauriniame Kryme, Jany Kapu (Krasnoperekopske) ir Perekopsko rajone nebus nei pasėlių, nei daržininkystės, nei gyvulininkystės.

Dėl Krymo ūkininkų nekontroliuojamo savavališko šulinių gręžimo pradėjo trikti geologinė požeminių vandenų pusiausvyra. Jei anksčiau buvo drėkinama lietinimo būdu, kuris palaiko geros būklės dirvą, likus dabartinei situacijai, pusiasalyje gali prasidėti tikra ekologinė katastrofa.

Apskritai, šiandieninė Krymo aprūpinimo vandeniu situacija labai arti kritinei, kadangi visi “naujosios valdžios” priimti jos sprendimo metodai- nesisteminiai, tai yra- tiesiog paprastas “skylių kamšymas”. Rezervuarų valymas ir gilinimas, požeminio vandens išteklių dalies didinimas ir pan.-visa tai yra vietinės priemonės, neduodančios globalaus poveikio. Dauguma šių priemonių padiktuotos politinių lyderių, nesiremiant sveiku protu. Ryškus pavyzdys – laikino vandentiekio iš dviejų vandens saugyklų, Prostornensko ir Nežensko, statyba Šiaurės Krymo kanalo vagos kryptimi. Neatsitiktinai tam pašaukti kareiviai, juk kitaip pagal standartą pinigai būtų išvogti, kainos žymiai užkeltos, o terminai neišlaikyti. Techninė šio sprendimo pusė labai abejotina – juk vanduo iš požeminių šaltinių daugeliu atvejų yra aukštos kokybės, o pilant jį į kanalą, kokybė nyksta ir reikia papildomo apdorojimo.

Remiantis oficialiais duomenimis, vandens tiekimo infrastruktūros susidėvėjimas Kryme 2013 metais pasiekė 74,4%, nuostoliai vandens tiekimo sistemose 20-25%. Atsižvelgiant į didelius vandens transporto Šiaurės Krymo kanalu nuostolius (20%), vartotoją pasiekia ne daugiau kaip 60% viso išgaunamo vandens. Tam pagerinti iki 2020 metų reikia 10-12 milijardų rublių. Taip pat planuojamas trečdalio iš 1,5 tūkst. artezinių gręžinių, veikiančių Kryme, remontas. Be to, būtina papildomai išgręžti dar 150 gręžinių. Tam iki 2020 metų reikalingi 5 mlrd. rublių.

Krymo stepių problema “naujosios valdžios” išspręsta paprastai- ji tiesiog užmiršta. Taip pat užmiršti ir smulkūs kaimeliai, kurių aprūpinimas vandeniu esamoje situacijoje yra gana nelengvas. Pagrindinis uždavinys- aprūpinti didžiuosius miestus, kurie rodomi per televiziją. O svarbiausia- ilgalaikių priemonių įgyvendinimui nebelieka laiko. Tai, ką spės įgyvendinti, nebeduos reikiamo efekto.

Bet ne mažiau svarbus yra aplinkos veiksnys. Gręžiniai į didelį gylį, nekontroliuojamas gręžimas, vandens išgavimo iš esamų šulinių didinimas, drėkinimo lietinimo būdu išnykimas tikrai padarys milžinišką žalą dirvožemiams, vandeningiems sluoksniams ir tt. Tokio barbariško požiūrio žalą aplinkai yra labai sunku įvertinti.

Tokiu būdu, be Dniepro vandens Krymas nemirs, bet atsidurs ant vandens katastrofos slenksčio. Norint šiame ginče rasti protingą tiesos grūdą, būtina suprasti regioninę Krymo gamtos specifiką ir atsukti laiką atgal, į Krymo laikus iki Šiaurės Krymo kanalo statybos. Katastrofiškas vandens trūkumas iki 30-ųjų praėjusio šimtmečio metų sausros metu išnaikindavo ištisus kaimus. Vandenį veždavo kinkiniais, ir nedidelei šeimai išskirdavo tik po kibirą. Kalbos apie žemės ūkį net nebuvo. Šios problemos sprendimas buvo Šiaurės Krymo kanalo statyba.

Taip, kaip kadaise Šiaurės Krymo kanalas atnešė gyvybę pusiasaliui, taip jo išdžiūvimas ją ir atims.

Nepriklausoma žurnalistė Jekaterina Loginova; NVO “Visuomeninio dialogo media klubas” Єvroprostіr “(Simferopolis, Ukraina)

Primename, kad ši tema mūsų buvo nagrinėjama ir anksčiau, žiūrėkite teminę medžiagą “Rusų okupantai griauna Krymo ekologiją”, kuri buvo paskelbta InformNapalm 2015 metų balandžio 20.

Informacija autoriaus pateikta išskirtinai InformNapalm.org svetainei; Verte: Ieva Karazijaite. Perspausdinant ir naudojant medžiagą, privaloma pateikti aktyvią autoriaus ir mūsų projekto nuorodą
Raginame skaitytojus aktyviai dalintis mūsų leidiniais socialiniuose tinkluose. Tyrimo medžiagų pateikimas viešumoje gali pakeisti informacinių ir kovinių veiksmų eigą