InformNapalm apžvalga apie bendrą situaciją ir nuotaikas Rusijos kariuomenėje

Rusijos žiniasklaida, apšviečianti karinius klausimus, pastarosiomis dienomis mirga antraštėmis apie pratybų „Kaukazas – 2016“ rezultatus, naujos kariuomenės ir padalinių formavimą pietvakariuose, įskaitant teritorinės gynybos suvienijimą Kryme, modernizuotų ir naujausių tankų eksploatavimo pradžią, o taip pat 125 batalionų taktinių grupių užpildymą kariais su sutartimis. Tuo pačiu metu visoje eilėje sąlyginai nepriklausomos Rusijos žiniasklaidos leidinių vis pasirodo pranešimai, parodantys problemas tiek Rusijos gynybos departamente, tiek ir karinės pramonės sistemoje. Finansų ministerija ėmėsi iniciatyvos, sumažinti Rusijos karinį biudžetą 6% per ateinančius 3 metus, siekiant sutaupyti apie 190 milijardų rublių. Be to, 2016 m. rugsėjo 5 d. premjeras D. Medvedevas pasirašė dekretą dėl valstybinio gynybos įstatymo pataisos ir šiems, 2016 metams. Šiame bendrame fone dažni ir vyriausybės pareigūnų bei kariuomenės vadovybės pareiškimai apie ginklų tiekimo terminų atidėjimą. Išsamiau apie tai rašo „Laisva spauda“ („Свободная пресса“) ir „Karinė apžvalga („Военное обозрение“).

„Realybė – tai ne kinas“

InformNapalm bendruomenės OSINT-komanda pravedė vartotojiško lygio informacijos, kurią platina patys Rusijos kariai ir jų artimieji skirtinguose socialinėse grupėse ir forumuose, monitoringą. Užrašų, korespondencijos ir komentarų analizės išvadų pagrindu, išryškėja gana įdomus bendras vaizdas, kuris yra apibendrintas žemiau. Pabrėžiame, kad monitoringo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Pietų karinės apygardos dalinių karių duomenų tyrimui. Tačiau ir kituose Rusijos Federacijos ginkluotų pajėgų karinėse apygardose situacija yra ne ką geresnė, o gal netgi blogesnė.

Krizės fone, į kurią Rusija, bandydama patenkinti savo imperialistines ambicijas, pati save įstūmė, Rusijos žmonių gyvenimo standartas smarkiai nusmuko. Daugelis įmonių ir smulkus verslas randasi ant bankroto slenksčio, smarkiai išaugo nedarbas. Tačiau tam tikras stabilumas vis dar laikosi valstybinėse struktūrose, ypač ginkluotosiose pajėgose, kur pareigūnų ir dirbančiųjų su sutartimis darbo užmokestis užtikrina jų rytdieną. Nors dėl rublio infliacijos karinė tarnyba ir tampa mažiau patraukli, tačiau civilių pasaulyje visai nebėra ką daryti.

Rusijos kariuomenės pareigūnai dėl krizės prarado palyginus ne tiek daug. Taip, kariuomenės vadų atlyginimas dolerio ekvivalente sumažėjo perpus, bet apsukrūs ir korumpuotoje aplinkoje užaugę žmonės sugeba kompensuoti šiuos nuostolius. Daugelyje Pietų karinės apygardos kariuomenės dalinių, užpildytų šauktiniais, kuopų ir batalionų „mokesčiai“ įvairiems “buitiniams poreikiams” padidėjo keliais kartais. Kitas pajamų šaltinis yra kyšiai už gerus pareigūnų darbo pažymėjimus: visų lygmenų vadai, būrio vadai, batalionu vadai (galbūt net brigadų vadai), reikalauja „mokesčių“ už teigiamą charakteristiką, garbės raštą arba pasiūlymą apdovanojimui. Štabo karininkai turi savo „skanėstą“: daugelyje brigadų, kur tarnauja kariai savanoriai su šeimomis, egzistuoja tarnybinių būstų stygius. Šią problemą galima išspręsti dalinio štabe, duodant apie 50 tūkstančių rublių grynais į rankas.

Skirtingai nuo karininkų, kurie rado būdą, kaip nenukentėti nuo krizės, sutartininkų gyvenimas nėra toks rožinis, kaip anksčiau. Jei anksčiau vidutinis kareivio su sutartimi atlyginimas, priklausomai nuo rango/pareigų/darbo stažo svyravo 25-35 tūkstančių rublių ribose ir buvo lygiavertis 830-1160 JAV dolerių, tai dabar jis atitinka tik 380-530 dolerių vertei. Žinoma, yra įmanoma gauti papildomas išmokas, tačiau šie mokėjimai yra susiję su rizika – kelionėmis į Ukrainą ar Siriją. Norinčių ten vykti atsiranda vis mažiau.

Mūsų duomenimis, kai kuriuose Pietų karinės apygardos kariuomenės pajėgų susivienijimuose buvo masiškai savu noru iš sutarties atleisti sutartininkai, dar nesibaigus jų 3 metų tarnavimo laikui. Pavyzdžiui 7-toje Rusijos karinėje bazėje (karinis dalinys 09332, Gudauto miestas, okupuotoje Abchazijoje, Gruzijoje), laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m vasario mėn. grįžę iš “Rostovo-Ukrainos misijos” atsistatydino daugiau nei 200 sutartininkų. Maždaug tas pats įvyko po metų, kai sutartis nutraukė apie 400 karių iš tos pačios karinės bazės. Toks pat vaizdas ir kituose Pietų karinės apygardos junginiuose: masiniai atleidimai užfiksuoti Čečėnijoje dislokuotuose daliniuose, iš kurių dažniausiai siunčiami kariai į „komandiruotes Ukrainoje“. Tai 17-os, 18-os ir 8-os motorizuotos šauliu brigados, kurios užpildytos sutartininkais.

Bandant kompensuoti šiuos nuostolius, kariniai komisariatai ir Rusijos regionų vietinė administracija aktyviai dalyvauja naujų darbuotojų verbavime, tame tarpe ir į Pietų karinės apygardos dalinius, kur be perstojo priimami nauji sutartininkai. Seniau kandidatų išranka buvo gana griežta, buvo atsižvelgiama į medicininio patikrinimo rezultatus, psichinį sveikatos stovį, patirtį tarnybos metu, patikimumą ir t.t.; dabar priimami visi pareiškusieji norą, tame tarpe ir anksčiau nutraukę sutartį ir netgi atsėdėję bausmę asmenys. Pagrindinis Rusijos kovinių pajėgų karių su sutartimis kontingentas susideda iš jaunų vyrų, tarp 21 ir 25 metų, kurie dar visai nesenai baigė karinę tarnybą kaip šauktiniai, bet normaliame gyvenime neranda sau jokios paskirties. Daugelis jau turi šeimą ir bendrame masinės bedarbystės ir krizių kontekste sutartis yra jų vienintelė galimybė išmaitinti šeimą.

Atvykus į karinių dalinių vietą naujokų laukia staigmenos: realybė yra daug atšiauresnė nei karinių komisariatų pasakojimuose. Tai ir problemos dėl būsto, ir elementarių gyvenimo sąlygų stoka, ir “savanoriškai”-priverstinės nelegalios kelionės į “karštuosius taškus“. To pasekmėje daugelis sutartininkų jau po dviejų ar trijų tarnybos mėnesių suplėšo sutartį ir pradeda atsistatydinimo dėl sutarties sąlygų nesilaikymo procedūrą. Tie, kurie lieka, laikui bėgant taip pat apgailestauja nepasekę šiuo pavyzdžiu.

O ką jau kalbėti apie šauktinius. Daugeliui iš jų tie vieni tarnybos metai tampa tikru pragaru. Negana to, kad iš jų tyčiojasi senbuviai sutartininkai, juos dar apiplėšinėja ir karininkai. Už kiekvieną nusižengimą tenka mokėti pinigines baudas. O nusižengimu laikomas kiekvienas nukrypimas nuo taisyklių, nuo alkoholio vartojimo iki neleistino mobilaus telefono panaudojimo. Be to, kaip jau anksčiau minėta, iš karių imami pinigai ir už tariamus jų karinio dalinio buitinius poreikius.

Brigados vadų, bei armijos ir apygardų štabų lygyje kalba eina apie kur kas didesnes pinigų sumas. Pavyzdžiui 4-ojoje Rusijos karinėje bazėje (karinis dalinys 66431, Činvalyje, okupuotame Gruzijos Samačablo regione (vadinama Pietų Osetija)) dangstantis tuo pretekstu, kad naujai atvykę kariai nepriklauso personalo štabui, „pradanginami“ atlyginimai už laikotarpį nuo vieno iki trijų mėnesių. Vidutinis karių atlyginimas karinėse bazėse yra 11 tūkstančių rublių (tai atitinka 170 dolerių). Jei šią sumą padauginti iš naujokų skaičiaus, atvykstančių pakeisti senbuvius rotacijos laikotarpiu – tai yra, pavyzdžiui, 1000 žmonių – tai „pradingstanti“ suma per mėnesį siektų 11 milijonų rublių (atitinka 170 tūkstančių dolerių), ir tai yra tik viename kariuomenės dalinyje ir tik apgaulės su šauktinių išmokomis būdu.

Pietų karinės apygardos kariuomenės pajėgų susivienijimuose nereta ir tradicinė tarybinė „dėdovščina“ (senbuvių tyčiojimasis iš naujokų) su visais jos atributais – muštynėmis, kai kurių nacionalinių grupių dominavimu, turto prievartavimu ir t. t. Aukštas ir mirtingumas tarp šauktinių. Pavyzdžiui, vien tik 4-ojoje bazėje per pastaruosius kelerius metus buvo registruoti šeši mirties atvejai (pagal oficialią versiją, šių mirtinų incidentų priežastis – nelaimingi atsitikimai ir savižudybės).

Kita problema – nacionalinis klausimas. Per pastaruosius kelerius metus jis vėl pasidarė aktualus. Kaip pavyzdys šiam teiginiui – masinės vienos motorizuotų šaulių brigados karių muštynės Čečėnijoje 2016 m. vasario mėn. tarp šiaurės kaukaziečių (čečėnų, dagestaniečių, kabardinų) ir rusų (ar bent save tokiais laikančių). Rusijos propaganda, žinoma, pasistengė tai pristatyti kaip eilines riaušes. Mūsų duomenimis, Pietų karinės apygardos vadavietės, gavusios griežtą direktyvą iš Generalinio štabo, suskubo atsikratyti aikštingais sutartininkais-kaukaziečiais, atleisdamos juos dar nesibaigus sutarčių galiojimo laikui ir tas darbo vietas perleisdamos lojalesniems ir mažiau kovingiems atstovams – tuvinams, buriatams ir kalmykams.

Pastaba: kai kurias etninių santykių problemas Pietų karinėje apygardoje mes jau aprašėme mūsų ankstesniuose publikacijose – „Tautinė sudėtis okupacinėje Rusijos kariuomenėje Kryme”, 2014 m. kovo 30 d., „Nacionaliniai batalionai iš Pietų karinės apygardos, kovojantys Ukrainoje“, 2014 m. rugpjūčio 29 d.

„O karalius tai nuogas“

Remiantis aukščiau išdėstytais stebėjimais, darytina išvada, kad nepaisant viso patoso ir Kremliaus didybės manijos, faktinė situacija Rusijos Ginkluotuose pajėgose, kaip ir visoje šalyje, ne tokia jau rožine, kaip ją nori pavaizduoti Rusijos propaganda. Naujausi Rusijos veiksmai labiau primena į kampą įvaryto žvėries reakciją. Noras atkurti buvusią sovietinę karinę galią sužlugdys šią šalį.

Naujų divizijų formavimas nestiprina, o greičiau silpnina dabartinę kovinę galią. Mūsų duomenimis, 2016 m. gruodžio mėn. Pietų karinės apygardos 58-ojoje armijoje tikimasi naujos reformos, kuri numato kelių Čečėnijoje dislokuotų motorizuotų pėstininkų brigadų performavimą į pulkus. Tai reiškia, kad planuojamas mažinimas ir lygio žeminimas, bei po to sekantis suvienijimas į naują diviziją. O kas yra sovietų divizijos – prisimena visi. Dažniausiai tai buvo karininkų susivienijimai su nepakankamu personalo skaičiumi, kurių veikla buvo orientuota ne į kovinį parengimą, o į pasirodymus karinių paradų metu.

Kasdieninėje veikloje visos laisvos pajėgos buvo skiriamos didžiulės infrastuktūros bei šių monstriškų susivienijimų materialinės-techninės bazės aprūpinimui ir palaikymui – su gerai žinomu praporščikų-nešėjų institutu, kurio užduotis buvo, pasirūpinti nerūpestingu vadų gyvenimu ne tik pulko ir divizijos lygmenyje, bet ir armijos apygardos lygmenyje ir už jos ribų.

Visa tai atrodo kaip didelis Kremliaus blefas, kuris skelbia buvusios karinės galios atgimimą ir bando įbauginti tarptautinę bendruomenę, o kita vertus desperatiškai ieško išeities iš aklavietės. Šiltas vietas prie lovio Kremlius užtikrina lojaliems tarnautojams ir karininkams, o į paprastus mirtinguosius žiuri kaip į eksploatacinę medžiagą („bet kokia kainą”), kuri leidžia patenkinti “Didžiosios Rusijos” ambicijas. Tai nereiškia, kad mes nuvertiname priešą, bet panašu, kad šiuo atveju ne toks tas velnias baisus, kokį jį piešia.

Medžiagą publikacijai parengė Iraklis Komachidzės bendradarbiaujant su InformNapalm; Verte: Laima Liestmann. Informacija parengta specialiai InformNapalm.org puslapiui. Naudojant ir perspausdinant šią medžiagą būtina aktyvi nuoroda į mūsų puslapį.

CC BY 4.0

Raginame skaitytojus, tinklaraštininkus ir žurnalistus aktyviai dalintis mūsų leidiniais socialiniuose tinkluose, o taip pat skatinti informacijos skleidimą žiniasklaidoje. Tyrimo medžiagos pateikimas viešumoje gali pakeisti informacinių ir kovinių veiksmų eigą.