
Ukrainos haktyvizmo reiškinio studijos bei kibernetinės erdvės riterių išgautos informacijos analizė tapo neatskiriama tarptautinės žvalgybos bendruomenės InformNapalm tiriamojo darbo dalimi. Mes pradedame publikacijų seriją, kur bus pravesti interviu su ryškiausiais Ukrainos haktyvizmo elito atstovais. Taigi, pristatome kibernetinio aljanso atstovus, kurie „susprogdino“ tinklą SurkovLeaks medžiaga.
Nuotraukoje: Sean – Ukrainos RUH8 grupės haktyvistas (epizodo VICE | CYBERWARE kadras)
Mūsų pašnekovas šiandien – Sean, Ukrainos haktyvistas iš grupės RUH8, kuri priklauso hakerių grupių kibernetiniam aljansui, efektyviai kovojančiam su Rusijos Federacijos agresija informacinėje erdvėje. Kibernetinio aljanso sąskaitoje daug garsių operacijų, įskaitant įsilaužimą į Kremliaus pilkojo kardinolo, RF prezidento padėjėjo Vladislavo Surkovo, kanceliarijos paštą, kibernetinę diversiją RF Orenburgo regione, įsilaužimą į likviduoto kovotojo Motorolos ir jo aplinkinių techninius prietaisus, įsilaužimą į “Donbaso savanorių sąjungą” (organizacijos vadovas – “Donecko liaudies respublikos“ ex-ministras pirmininkas, politikos konsultantas, buvęs Rusijos Federalinės saugumo tarnybos informacinės politikos ir specialių projektų direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Borodaj) ir visa eilė kitų operacijų, skirtų reikšmingiems įvykiams – #op256thDay, #opDay28, #opMay18, #OpMay9.
Ukrainos haktyvistų kibernetinio aljanso FalconsFlame, RUH8, CyberHunta ir Trinity vaizdo pranešimų personažo prototipu tapo hakeris iš vokiečių trilerio “Kas aš” (vokišk. „Who Am I – Kein System ist sicher“ (“Kas aš – nei viena sistema nėra saugi”)), nuspalvintu ukrainietišku koloritu ir simboliu “Lvovo metro”. Pagal šio žanro dėsnius, mes užduodame klausimą: Taigi, kas Jūs?
Kaip hakeris, aš visada mėgau žaisti kompiuteriais. Tai nereiškia pažodžiui, kad mėgau kompiuterinius žaidimus (nors juos, žinoma, taip pat); daugiau mėgau kompiuterį kaip objektą, kuris sukuria savitą, į nieką nepanašią realybę. Pasisėmęs gyvenimiško patyrimo, supratau, kad kompiuteriai be žmonių neegzistuoja. Ir aš neneigiu, kad man patinka įtakoti žmones ir įvykius. Ypač tada, kai kibernetinė erdvė, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Tai turbūt vadinama “politika”, tiesa? Ir tai, kad posovietinė “feodalinė-korporacine” sistema palaipsniui nyksta, atveria visiškai naujas galimybes!
Kerštas nėra mano leitmotyvas, nors aš turiu už ką atkeršyti. Vargu ar galima mane vadinti diversantu: sudaryta žala gali būti labai didelė, tačiau savo tikslą aš labiau matau tame, sutelktomis jėgomis pasipriešinti rusų-terorizmo grėsmei. Taigi šiuo metu aš nebandau “kiek įmanoma daugiau” įsilaužti; aš noriu suprasti, kaip organizuotos apsišaukusios “respublikos” (organizacinė struktūra, ekonomika, asmeniniai santykiai tarp valdininkų, santykiai su Rusija), ir kaip mūsų visuomenė reaguoja į terorizmo grėsmę. Būtina gerai pažinoti priešą, kad padaryti jam kuo didesnę žalą.
Kas aš? Politinis aktyvistas.
Jeigu kalbame apie haktyvizmą Rusijos ir Ukrainos karo laikotarpiu, Jūsų hakerių bendruomenė garsiai pasiskelbė tik 2016 m. pradžioje. Prieš tai žiniasklaidoje pasirodydavo praktiškai tik žinios apie Rusijos hakerius ir jų naikinamąją veiklą prieš Ukrainą ir kitas pasaulio šalis. Kaip prasidėjo jūsų kova kibernetinėje erdvėje ir kaip pavyko išsilaisvinti iš išskirtinai savigynai skirtų veiksmų ir pasiekti aktyvių puolamųjų operacijų lygį?
Mūsų turimomis žiniomis mes pradėjome naudotis dar 2014 m. kovo mėn., o prasidėjo viskas būtent nuo bandymo išsiaiškinti, kas slypi už Rusijos hakerių grupuočių. Akcijos vyko be perstojo; pamažu pradėjome suprasti, kad pavienėmis atakomis karo laimėti neįmanoma, kad tam, kad priartinti pergalę reikalinga informacinė ir politinė parama. Mėginimai bendradarbiauti su slaptosiomis tarnybomis tuo metu nebuvo vaisingi. Hakeris tai asmuo, kuris bando nukirsti kampus, ieškoti paprastų sprendimų sudėtingų metodų pagalba. Specialiųjų tarnybų ir karininkų mentalitetas visiškai kitoks. Tačiau pats faktas, kad hakeriai ir kareiviai bendrą temą pokalbiui turi, pasako daug. Ir palaipsniui atsiranda visuomeninis judėjimas. Kibernetinių savanorių judėjimas. Ir netgi to nepakanka tam, kad laimėti pirmąjį per žmonijos istoriją kibernetini karą. Pasikeitimai vyksta. Esu tikras, kad laimėsime – ir kibernetinėje erdvėje, ir konvenciniame kare.
Nuotraukoje: Dahmer – Ukrainos RUH8 grupės haktyvistas (epizodo VICE | CYBERWARE kadras)
Įprastai kalbama apie Rusijos informacinį karą prieš Ukrainą. Apie kibernetinį karą kalbama kur kas rečiau, bet ir tai informacines konfrontacijos kontekste. Kokie panašumai ir kokie skirtumai yra tarp šių dviejų sąvokų?
Informacinis karas yra gerai žinomas reiškinys, jo tikslas – manipuliacijos, įtikinėjimo, propagandos ir agitacijos pagalba priversti žmogų pakeisti savo požiūrį. Skirtingai nei atskiros informacinės kampanijos, karas yra totalinis – į jį įtraukiami kariaujančių šalių gyventojai. Nuo karo nei pabėgsi nei pasislėpsi, už glamūrinio žurnalo ar už knygos apie sveiką maistą.
Kibernetinis karas – palyginti naujas reiškinys. Iš pradžių pasigirdo tokios fantazijos kaip “kompiuteriniai virusai” – kaip Gibsono ginklas, tada palaipsniui, devintojo dešimtmečio viduryje, buvo išvystytos kompiuterinių karų koncepcijos, iš kurių tada dar buvo šaipomasi. Be reikalo, nes jau aštuoniasdešimtųjų pabaigoje, KGB pavyko atlikti sėkmingą šnipinėjimo operaciją, pasitelkiant hakerių pagalbą (jei domina, skaitykite Klifo Stollos “Gegutės kiaušinis”). Bet taip, kaip kompromituojančios medžiagos ar priešrinkiminės agitacijos negalima pavadinti informaciniu karu, taip ir šnipinėjimo ar DDoS-flashmobo (Estija) – tai ne kibernetinis karas.
Pavieniai žvalgai karo laimėti negali. Įprastinio karo pradžioje būna kovai pasiruošusios dalys, tada pradeda formuotis savanorių padaliniai, kol šie galiausiai tampa reguliaria kariuomene. Ir laikui bėgant, priklausomai nuo to, kaip žmonės vienijasi ir plėtoja visapusę sąveiką, pavienės akcijos ir diversijos virsta karu, kuris apima tiek tradicines karines sritis – žvalgybą ir kontržvalgybą, komunikacijos trikdymus, informacinę ir faktinę diversiją, tiek ir kitas gyvenimo sritis: koks nors politikas gali įgauti didesnę įtaką arba išeiti į pensiją, didelė įmonė gali sustoti arba prarasti rinkos segmentą: hakerių išpuolio pasekoje propagandos resursai staiga gali prarasti visą kontentą, bankas gali prarasti pinigus, o kokiam nors ezoteriniam kompiuterio leidinyje pasirodo įdomus straipsnis “Apie grafų teorijos naudojimą vykdomųjų failų statistinei analizei“.
Vakarų šalyse jau seniai egzistuoja specializuoti padaliniai, bet tai yra teorija. Praktika vyksta čia ir dabar. Techninės galimybės susiduria su geopolitiniais interesais. Mes stovime ant pirmojo Ukrainos ir Rusijos kibernetinio karo (kaip jis bus įrašytas į istorijos knygas) slenksčio.
Ar vyksta bendradarbiavimas tarp Ukrainos hakerių ir saugumo tarnybų žvalgybos klausimais, nustatant teroristų ląsteles ar areštuojant diversantus? Ar vyksta bendradarbiavimas su žiniasklaida, ir ar visi duomenys automatiškai paviešinami pagal “WikiLeaks” principą?
Esu kategoriškas “WikiLeaks” stiliaus priešininkas, nors aš leaktivistų, hakerių ir savanorių padarytą darbą netgi labai vertinu. Bet informacija, suversta į didžiulę krūvą, praranda savo vertę. Taip iškyla skandalai ir kivirčai, dėl kurių vieni juokai yra atitraukti visuomenės dėmesį į kažką kitą, tai sukelia abejones dėl informacijos patikimumo ar išprovokuoja duomenų nutekėjimą, sutrikdydama tolesnes operacijas. Su informacija galima ir būtina dirbti, kaip ir su bet kuria kita medžiaga – ją reikia iki sausumo išsunkti.
Jei nulaužtoje korespondencijoje slaptosios tarnybos surado visus priešo agentus, tai dar nereiškia, kad ten nieko nebeliko kariškiams, žurnalistams ir hakeriams, po velniu. Ir tik tada galima viešinti archyvus – istorikams.
Bendradarbiavimas vyksta, ir tai atsispindi rezultatuose. Tačiau santykių tarp saugumo pajėgų, savanorių ir visuomenės tikrai nepavadinsi tobulais. Problema yra ne tame, kad kažkas blogai savo darbą atlieka – štai InformNapalm bendruomenės darbas puikus, todėl mes ir dalinamės duomenimis su jumis -, bet daug kitų institucijų ir asmenų taip pat turi suprasti, kad vyksta karas, kurį laimėti galima tik bendromis pastangomis (ir reikia ne tik bendrų pastangų, bet ir vadybos, logistikos, finansų ir politinės valios).
Kokias jūsų operacijas Jūs laikote sėkmingiausiomis? Papasakokite apie Jūsų tikslus, kuriuos norėtumėte pasiekti ateityje, ir kur, Jūsų nuomone, yra finišo liniją, t. y. kada Jūs laikytumėte savo haktyvizmo misiją atlikta?
Mano tikslas yra nei daugiau nei mažiau negu pergalė kare su Rusija ir nepriklausomos bei laisvos Ukrainos valstybės suformavimas. Tada būtų galima pereiti į gynybinę poziciją ar užsiimti kitais dalykais. Pasakoti apie sėkmingiausias operacijas dar per anksti, nors bendrai žiūrint man patinka viskas, net ir tos operacijos, kuriose mūsų vaidmuo buvo antraeilis. Neatsitiktinai aš į RUH8 logotipą patalpinau Guy Fawkes kaukę ir Ukrainos herbą – bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo yra svarbesnis nei atskiros taktinės sėkmės.
Daugeliui mūsų skaitytojų įdomu, ar turite ryšių su garsiuoju Anonymous hakerių judėjimu ar kitomis tarptautinėmis grupėmis? Ar Jūsų veikla vyksta ir už Rusijos-Ukrainos karo ribų?
Pirmosios Anonymous akcijos prasidėjo kaip hive mind (kolektyvinis intelektas) pasireiškimas, kuris pasirodė image-boards‘uose, ir tai buvo šviežia ir nuoširdu. Nepaisant aiškios ideologijos stokos, buvo “mažiausiasis bendras vardiklis” – pavyzdžiui, įsitikinimas, kad turi būti užkirstas kelias Scientologijos bažnyčios bandymams cenzūruoti tinklą. Nuo tada kas tik nesidangstė Guy Fawkes kauke! (ir mes ją turime!), bet yra dar savas ženklas, kad akcijos nebūtų painiojamos su universaliomis teisingumo idėjomis, o būtų siejamos su aiškiomis politinėmis nuostatomis. Po karo RUH8 ženklas nustos egzistuoti. Aš netikiu Anonymous ir manau, kad labiau pasigilinus, kas slypi už atsitiktinių “Fawkes“, rastumėm keturis studentus, vieną freak‘ą, įsiutusį ant valdžios, tris žvalgybos agentus, vieną manipuliatorių, besidangstantį haker‘iais, ir jei pasiseks – ir hakerį, kuris žino, ką daro ir kodėl.
Bandau užmegzti ryšius su užsienio kolegomis, bet jiems trukdo kalbos barjeras ir iliuzija, kad “tai yra ne jų karas”. Tada tenka aiškinti, kad tai ne tik “vietinis” konfliktas, bet šaltojo karo tęsinys, kuris liečia visus.
Neseniai kibernetinis aljansas praktiškai susprogdino tinklą informacijos iš Surkovo kabineto pašto srautu. Kaip jūs vertinate operacijos #SurkovLeaks efektyvumą?
Mano nuomone, pirmoji kibernetinio aljanso publikacija buvo šiek tiek per skubota. Tačiau vėlesnė Surkovo prieškambario pašto dėžutės duomenų publikacija davė netgi daugiau naudos, nei buvo galima tikėtis. Pirmą kartą nuo ne mažiau daugiaprasmės ir sėkmingos akcijos „Mirotvorec“ (taikdarys) kibernetinio aljanso akcija sukėlė pasaulinę rezonansą. Ypač po to, kai nulaužtos korespondencijos autentiškumą patvirtino nepriklausomi Bellingcat ir AtlanticCouncil analitikai.
Interneto vartotojų nuomonė apie kibernetinių aktyvistų veiklą susidariusi filmų pagrindu, kur hakerių sugebėjimai ir galimybės atrodo kaip magija. Kur yra hakerių galimybių riba?
Įsilaužimas. Ypač tikslingas įsilaužimas – tai varginantis ir kruopštus darbas, kuris apima reikalingos medžiagos rinkimą, begalinę paiešką, automatizuotų analizatorių ataskaitų peržiūrą – ir tik tada, kai yra patikimas išeities taškas, yra galimybė parodyti vaizduotės galimybes. Arba atvirkščiai, iš pradžių kuriamas naujas įrankis (kiekvienas amatas turi savo įrankius), tada reikia jį patikrinti, derinti ir laukti rezultatų. O kartais tai tiesiog “laimės” reikalas: aš kažkaip “nulaužiau banką” (čia taip hakeriškai, tiesa?) (ir gavau bug bounty) po penkių minučių “Google” paieškos. Aš net turėjau dar sykį jį nulaužti (nors ir ne per penkias minutes), kad įsitikinti, jog “laimė” buvo pagrįsta žiniomis ir ilgamete patirtimi.
Clarkas syki sakė, kad nuo tam tikro lygio technologija yra neatskiriama nuo magijos. Magišką aureolą hakeriams suteikia tai, kad galimas rezultatas daug kartų viršija įdėtas pastangas. Kartais mes net gauname laiškus iš į neviltį puolusių žmonių, kuriems kompiuterinis įsilaužėlis – paskutinė viltis. Ir vis dėlto, tai yra nors ir neįprastas, tačiau darbas.
Interviu buvo parengtas specialiai tarptautinės žvalgybos bendruomenės InformNapalm svetainei; Verte: Laima Liestmann. Naudojant ir kopijuojant šią medžiagą būtina aktyvi nuoroda į mūsų puslapį.
(Creative Commons – Attribution 4.0 International – CC BY 4.0)
Raginame skaitytojus, tinklaraštininkus ir žurnalistus aktyviai dalintis mūsų leidiniais socialiniuose tinkluose, o taip pat skatinti informacijos skleidimą žiniasklaidoje. Tyrimo medžiagos pateikimas viešumoje gali pakeisti informacinių ir kovinių veiksmų eigą.
Jei norite gauti pranešimus apie naujus tyrimus ir InformNapalm naujienas – prašome registruotis bendruomenės Facebook puslapyje.
Jei norite haktyvistus paremti finansiškai – galite paaukoti Bitcoin adresu: 18WvtxNx69PXQr9oFz4yL7vN56U7SK5zrL
No Responses to “RUH8 apie Ukrainos haktyvizmą, kibernetinį karą ir SurkovLeaks operaciją (išskirtinis interviu)”